Ka­rai dėl mais­to

Ky­lan­čios pro­duk­tų kai­nos žmo­ni­ją grą­ži­na į pir­mykš­čius lai­kus, kai gen­tys tar­pu­sa­vy­je ko­vo­jo ne dėl įta­kos, val­džios ar tur­tų, o dėl mais­to

Vos prieš ket­ve­rius me­tus Lie­tu­vai sto­jant į ES, smul­kie­siems žem­dir­biams bu­vo pa­siū­ly­ta pi­ni­gų, kad tik šie neau­gin­tų kar­vių, ne­sė­tų ru­gių ir ne­so­din­tų bul­vių. Žo­džiu, ne­bū­tų kon­ku­ren­tai di­die­siems Se­no­jo že­my­no ūki­nin­kams.

Mais­to pro­duk­tų Eu­ro­po­je kol kas ne­trūks­ta, bet jų kai­nos va­ro į ne­vil­tį ne tik lie­tu­vius. Pa­sau­lio ban­kas įspė­jo: au­gant mais­to kai­noms pa­sau­ly­je di­dė­ja so­cia­li­nė įtam­pa, ji ne­tru­kus ga­li virs­ti ka­ri­niais konf­lik­tais. To­kia grės­mė rea­li. Kylan­čios mais­to pro­duk­tų kai­nos jau pik­ti­na JAV, Eu­ro­pos gy­ven­to­jus, o tre­čio­jo pa­sau­lio ša­lių žmo­nės at­si­dū­rė ties ba­do ri­ba.

Dau­gė­ja al­ka­nų­jų

Ofi­cia­liai tei­gia­ma, kad mais­to sty­giaus pa­sau­ly­je dar nė­ra, ta­čiau be­si­vys­tan­čio­se ir tre­čio­jo pa­sau­lio ša­ly­se, ku­rio­se daug žmo­nių gy­ve­na ties skur­do ri­ba, jau da­bar ky­la strei­kai ir ne­tgi žū­va žmo­nės, o ša­lių vy­riau­sy­bės pri­vers­tos ieš­ko­ti bū­dų, kaip iš­mai­tin­ti var­guo­lius.

Pa­sau­lio mais­to pro­gra­ma (WFP), ku­ri yra di­džiau­sia or­ga­ni­za­ci­ja, be­si­rū­pi­nan­ti ba­dau­jan­čiais žmo­nė­mis, ap­skai­čia­vo, kad no­rė­da­ma iš­da­ly­ti tą pa­tį mais­to kie­kį kaip per­nai, tam pa­pil­do­mai tu­ri skir­ti 700 mln. JAV do­le­rių. Ta­čiau alks­tan­čių­jų pa­sau­ly­je dau­gė­ja – pa­bran­gus mais­tui vis ma­žiau mi­ni­ma­lias pa­ja­mas gau­nan­čių žmo­nių ga­li įsi­gy­ti pa­kan­ka­mai mais­to sau ir sa­vo šei­moms.

Ky­lan­čios kai­nos iš­pro­vo­ka­vo ma­si­nius strei­kus Pie­tų Af­ri­kos Res­pub­li­ko­je, Pran­cū­zi­jo­je, Lat­vi­jo­je. Pre­ky­ba ry­žiais nor­muo­ja­ma ne tik Azi­jos ša­ly­se, bet ir kai ku­rio­se pre­ky­bos vie­to­se JAV.

Ko­dėl mais­tas bran­go?

Pa­sau­ly­je mais­to kai­nos ėmė kil­ti po 30 me­tų, kai že­mės ūkio pro­duk­ci­ja nuo­lat pi­go, o vals­ty­bės bu­vo pri­vers­tos įves­ti ūki­nin­kų ska­ti­ni­mo prie­mo­nes, kad tik šie ne­si­trauk­tų iš žem­dir­bys­tės.

Ieš­kant prie­žas­čių, ko­dėl brangs­ta že­mės ūkio pro­duk­ci­ja, iš­ryš­kė­jo ke­lios svar­biau­sios, nu­lė­mu­sios mais­to kai­nų bu­mą bū­tent praė­ju­siais me­tais. Tai su­bsi­di­juo­ja­ma bio­de­ga­lų ga­my­ba, pra­s-

tos oro są­ly­gos di­džiau­sio­se ša­ly­se, eks­por­tuo­jan­čio­se že­mės ūkio pro­duk­ci­ją, su­ma­žė­ju­sios at­sar­gos, JAV do­le­rio nu­ver­tė­ji­mas, brangs­tan­ti elekt­ros ener­gi­ja, naf­ta ir kai ku­rių ša­lių įves­ti že­mės ūkio pro­duk­ci­jos eks­por­to ap­ri­bo­ji­mai.

Dėl šių prie­žas­čių pa­sau­lio rin­ko­je ku­ku­rū­zų kai­na nuo 2007-ųjų ko­vo iki šių me­tų ko­vo išau­go 31 pro­c., ry­žių – 74 pro­c., so­jų – 87 pro­c., kvie­čių – 130 pro­c.

Kai­nos pa­ki­lo ir dėl ki­tų ap­lin­ky­bių: di­dė­jan­čio pa­sau­lio gy­ven­to­jų skai­čiaus, ma­žė­jan­čių žem­dir­bys­tei skir­tų plo­tų, kaip ant mie­lių au­gan­čio be­si­vys­tan­čių pa­sau­lio ša­lių gy­ven­to­jų var­to­ji­mo, be­si­kei­čian­čių žmo­ni­jos mi­ty­bos įpro­čių.

Vi­sa tai reiš­kia, kad ma­žos mais­to pro­duk­tų kai­nos, ko ge­ro, jau vi­sam lai­kui liks tik is­to­ri­ja.

De­ga­lai ar mais­tas

Bio­de­ga­lų ga­my­ba ta­po be­ne pa­grin­di­niu at­pir­ki­mo ožiu mais­to kai­nų au­gi­mo is­to­ri­jo­je. Ten, kur ka­dai­se ply­tė­jo ja­vų, ku­ku­rū­zų, dar­žo­vių lau­kai, da­bar au­ga bio­de­ga­lams nau­do­ja­mos kul­tū­ros. Ūki­nin­kams Eu­ro­po­je ir JAV la­biau ap­si­mo­ka au­gin­ti bio­de­ga­lams, o ne mais­tui skir­tus au­ga­lus, nes už pir­muo­sius gau­na­mi ne tik pi­ni­gai iš su­pir­kė­jų, bet ir su­bsi­di­jos.

Eu­ro­pos Ko­mi­si­ja (EK) ak­cen­tuo­ja ki­tas mais­to bran­gi­mo prie­žas­tis ir sa­ko, jog nie­ka­da ne­bu­vo tiks­lo bet ko­kio­mis są­ly­go­mis pa­siek­ti, kad bio­de­ga­lai su­da­ry­tų ne ma­žiau kaip 10 pro­c. vi­sų de­ga­lų. Ta­čiau ar ga­lė­jo bū­ti taip, kad EK, pa­sta­ruo­ju me­tu su­si­kon­cent­ra­vu­si į kli­ma­to kai­tos pro­ble­mas, neį­ver­ti­no vi­sų grės­mių ir ga­li­mų pa­da­ri­nių?

„Iš tie­sų 10 pro­c. bio­de­ga­lų reik­tų siek­ti tam tik­ro­mis są­ly­go­mis. Bū­ti­na už­tik­rin­ti, kad ga­my­ba ne­tu­rė­tų ža­lin­go ša­lu­ti­nio po­vei­kio, bū­tų pa­ti­ki­ma ir ga­lė­tų bū­ti sėk­min­gai vyk­do­ma”, – tei­gia­ma EK pra­ne­ši­me ir kar­tu pri­pa­žįs­ta­ma, kad tik da­bar mąs­to­ma apie bio­de­ga­lų ga­my­bos įta­ką ki­toms gy­ve­ni­mo sri­tims.

Ta­čiau ES ne­ke­ti­na keis­ti bio­de­ga­lų ga­my­bos ska­ti­ni­mo sis­te­mos. Vei­kiau at­virkš­čiai, tie­sio­gi­nes iš­mo­kas ūki­nin­kams siū­lo­ma pra­dė­ti ri­bo­ti, o su­tau­py­tas lė­šas nu­kreip­ti spren­džiant kli­ma­to kai­tos pro­ble­mas.

ES ne­kal­ta

Dis­ku­tuo­jant apie mais­to bran­gi­mo prie­žas­tis ša­lia ki­tų ne kar­tą mi­nė­ta dar vie­na – iš­si­vys­čiu­sių pa­sau­lio ša­lių, tarp jų ir ES, vyk­do­ma že­mės ūkio po­li­ti­ka, ku­rio­je gau­su rin­kos re­gu­lia­vi­mo ele­men­tų. ES ne kar­tą bu­vo ra­gi­na­ma at­si­sa­ky­ti prie­mo­nių, ku­rios ri­bo­jo pi­ges­nės pro­duk­ci­jos im­por­tą į Bend­ri­jos rin­ką.

Šią sa­vai­tę EK pri­sta­tė ko­mu­ni­ka­tą, ku­ria­me siū­lo­mos prie­mo­nės, ga­lin­čios su­švel­nin­ti pa­sau­li­nių mais­to kai­nų au­gi­mą. Tarp jų – siū­ly­mai pa­tik­rin­ti bend­ro­sios že­mės ūkio po­li­ti­kos būk­lę ir tai, kaip ją reik­ėtų keis­ti.

ES na­rės tu­rės ap­si­spręs­ti, ar pri­tar­ti EK siū­ly­mams, tarp ku­rių nu­ma­ty­ta ma­žin­ti tie­sio­gi­nes iš­mo­kas dau­giau­sia jų gau­nan­tiems ūkiams, di­din­ti pie­no kvo­tas, o 2015 m. jas vi­sai pa­nai­kin­ti, ne­be­liks rei­ka­la­vi­mo da­lį že­mės pa­lik­ti pū­dy­mams. Taip EK ti­ki­si pa­di­din­ti že­mės ūkio pro­duk­ci­jos ga­my­bą ir pa­ma­žu pe­rei­ti prie rin­kos prin­ci­pais pa­grįs­tos šio sek­to­riaus veik­los.

Ste­bės pre­ky­bi­nin­kus

EK pa­reiš­kė sie­kian­ti įgy­ven­din­ti to­kią že­mės ūkio po­li­ti­ką, ku­ri leis­tų pa­di­din­ti že­mės ūkio pro­duk­ci­jos tie­ki­mą, bet ne­be­kiš­tų ko­jos bio­de­ga­lų ga­my­bai.

Be to, ke­ti­na­ma ne­nu­leis­ti akių nuo maž­me­ni­nės pre­ky­bos sek­to­riaus – EK na­rė Ma­ria­na Fis­cher Boel, at­sa­kin­ga už že­mės ūkį ir kai­mo plėt­rą, jau anks­čiau pa­reiš­kė, kad mais­tas ES bran­go la­biau nei jam pa­ga­min­ti rei­ka­lin­ga že­mės ūkio pro­duk­ci­ja.

Ko­mi­sa­rės tei­gi­mu, yra ob­jek­ty­vių prie­žas­čių mais­tui brang­ti, ta­čiau Ko­mi­si­jos tu­ri­mi duo­me­nys ro­do, kad dėl ža­lia­vos bran­gi­mo mais­tas tu­rė­jo brang­ti ma­žiau, nei rea­liai pa­ki­lo kai­nos. „Kai kas ge­rai už­dir­ba pa­si­nau­do­da­mas pa­dė­ti­mi pa­sau­li­nė­je rin­ko­je”, – spė­jo ko­mi­sa­rė.

Kai­nos sta­bi­li­za­vo­si?

Pas­te­bi­ma, kad per pa­sta­ruo­sius du mė­ne­sius mais­to pro­duk­tų kai­nų au­gi­mas šiek tiek pri­slo­po. Kol kas nie­kas ne­drįs­ta to ver­tin­ti kaip ženk­lo, kad atei­ty­je mais­to pro­duk­tai pigs. Ti­ki­ma­si, jog mais­to kai­nos bent jau sta­bi­li­zuo­sis ir ne­beaugs taip spar­čiai kaip iki šiol. Tie­sa, kai ku­rių že­mės ūkio pro­duk­tų, pa­vyz­džiui, pie­no, kvie­čių, kai­nos kri­to nuo pat šių me­tų pra­džios.

Ko­mi­sa­rė M.Fis­cher Boel guo­džia ES ūki­nin­kus: „Kai­nos šiais me­tais šiek tiek pa­kri­to, pa­ly­gin­ti su pi­ku praė­ju­sių me­tų pa­bai­go­je, ta­čiau jos yra aukš­tes­nės nei 2006-ai­siais, ir ma­no­me, kad iki tų me­tų ly­gio ne­nuk­ris.”

Žem­dir­biams ši ži­nia reiš­kia kiek ma­žes­nes pa­ja­mas nei per­nai, ta­čiau tik­rai di­des­nes nei 2006-ai­siais. Mums, mais­to pro­duk­tų pir­kė­jams, šie ko­mi­sa­rės žo­džiai reiš­kia, kad ne­tu­rė­tu­me ti­kė­tis, jog kai­nos kris. To ne­ža­da ir per­dir­bė­jai bei ga­min­to­jai, pabrėždami jau mi­nė­tas il­ga­lai­kes prie­žas­tis.

Ūki­nin­kai spau­džia

Per­dir­bė­jus spau­džia ir žem­dir­biai. Kaip ir rei­kė­jo ti­kė­tis, prie ge­ro gy­ve­ni­mo grei­tai pri­pran­ta­ma. Ūki­nin­kai ne­no­ri taip leng­vai at­si­sa­ky­ti didelių že­mės ūkio pro­duk­ci­jos su­pir­ki­mo kai­nų ir gra­si­na strei­kais, ža­da pie­ną da­ly­ti ne­mo­ka­mai ar­ba pil­ti į ka­na­li­za­ci­ją.

Ta­čiau, kaip sa­kė „Pie­no žvaigž­džių” vyk­do­ma­sis di­rek­to­rius Li­nas Sas­naus­kas, pie­ni­nin­kys­tė jau se­niai ta­po la­bai pel­nin­gu vers­lu, o ne so­cia­liai rem­ti­na veik­la, ku­riai rei­ka­lin­ga vals­ty­bės ar Eu­ro­pos ins­ti­tu­ci­jų kont­ro­lė. Tas pa­ts lie­čia ir ki­tus že­mės ūkio sek­to­rius. Pa­ti EK pri­pa­ži­no, kad iki šiol že­mės ūkis yra vie­na la­biau­siai kont­ro­liuo­ja­mų sri­čių Eu­ro­po­je ir ją bus sie­kia­ma nuo to iš­lais­vin­ti.

Ar ES, EK, pa­ga­liau Lie­tu­vos val­džia tu­ri bū­ti at­sa­kin­ga už vie­nos kar­vės ar tri­jų hek­ta­rų ūkius? Gal­būt. Ta­čiau kai­mo mo­te­rė­lė, au­gi­nan­ti vie­ną ar dvi kar­ves, ne­bus pa­ten­kin­ta, net jei jai bus mo­ka­ma po 10 li­tų už lit­rą pie­no, nes tų pi­ni­gų vis tiek ne­pa­kaks pra­gy­ven­ti.