Susidomėjimas biologiškai aktyviomis medžiagomis, kaip maistu smegenims, neslūgsta. Gydytojas Algimantas Vingras neigia, kad valgant tam tikrą maistą, galima užprogramuoti superprotingas atžalas. Tačiau medikas pateikia gausybę duomenų, kaip maistas veikia kūdikio nervų sistemos ir psichikos formavimąsi.
Daugiausia įtakos mityba turi ankstyvuoju gyvenimo laikotarpiu. Kūdikio smegenys greičiausiai auga trečiąjį motinos nėštumo trimestrą ir ankstyvoje vaikystėje. Tada jų masė padidėja daugiau kaip du kartus. Tuo pat metu sparčiai didėja smegenų žievės tankis, jos vingiuotumas, smegenų paviršiaus plotas. Teigiama, kad nėštumo ir kūdikio žindymo metu motinai itin svarbu gauti vaiko smegenų ir nervų sistemos vystymuisi būtinų polinesočiųjų riebiųjų rūgščių, folio rūgščių, B grupės vitaminų, aminorūgščių. Taip pat labai reikalinga geležis, cinkas bei magnis. Šių medžiagų turinčio maisto vartojimas turi įtakos geriems vaikų intelektualiniams sugebėjimams, – teigia vienas garsiausių Lietuvos pediatrų, populiarių knygų autorius, Vilniaus universiteto docentas Algimantas Vingras. Su juo kalbėjomės apie dabartinį mokslo požiūrį į maistą smegenims.
– Kokią įtaką nervų sistemos formavimuisi turi žindymas?
– Jis turi didelės reikšmės protinei ir pažintinei raidai. Daugelis tyrimų parodė, kad ilgiau žindytų vaikų, ji buvo geresnė nei nežindytų bendraamžių. Motinos piene yra kūdikio vystymuisi būtinų polinesočiųjų riebiųjų rūgščių, tokių kaip dokosaheksaeno (DHR) ir arachido (AR). Manoma, kad motinos organizme sukauptos jų atsargos įtakoja kūdikio smegenų vystymąsi. Mat riebalai sudaro 50-60 proc. sausosios smegenų masės, o polinesočiosios riebiosios rūgštys – 35 proc. visos riebalų masės. Būtent polinesočiųjų riebalų kiekio didėjimas smegenyse evoliucijos eigoje ir sukūrė homo sapiens. Jie būtini ne tik pilkosios smegenų masės susidarymui ir normaliam jų funkcionavimui, bet ir sugebėjimui pažinti, sukaupti dėmesį, mokytis, įsiminti, pasipriešinti stresui.
Daugiausia šių rūgščių natūraliai yra motinos piene, sėmenų, graikinių riešutų, sojos aliejuose, žuvų taukuose ar aliejuje, riebiose žuvyse.
Tyrimais įrodyta, kad pagerinus motinos mitybą DHR, padidėjo vaiko intelektualiniai sugebėjimai. Nėščiosios, valgiusios maistą, turintį daug polinesočiųjų riebiųjų rūgščių, pagimdė naujagimius, kurių smegenys buvo labiau subrendusios. Šie mažyliai miegojo ramiau ir ilgiau, o jų miego ir būdravimo ritmas buvo vienodesnis. Naujagimio miegas kaip tik ir atspindi jo nervų sistemos subrendimą bei pajėgumą.
Ką patartumėte pieno mišiniais vaikus maitinančioms motinoms?
– Rekomenduočiau duoti pieno mišinių su LCP, t.y. praturtintus AR ir DHR rūgštimis. Maitintų šiais mišiniais vaikų kalbos bei protinis vystymasis buvo geresnis nei gavusių mišinius be šių priedų. Toks kūdikių maistas teigiamai veikia ir regėjimą, – jis tampa aštresnis. Svarbu, kad į mišinius įdėtos riebiosios rūgštys yra paimtos iš natūralių produktų: kiaušinių, žuvies taukų arba aliejaus.
– Itin pabrėžiama jūros produktų svarba smegenų ir nervų sistemos formavimuisi.
– Pastarųjų metų studijos įrodė, kad nėščiosios maisto papildymas jūros produktais lėmė geresnę palikuonių pažinimo veiklą, psichinę brandą, intelekto, ypač – žodinio, vystymąsi. Kaip minėjau, DHR gausiausiai yra riebiose žuvyse. Bėda ta, kad jos kaupia teršalus. Ypač Baltijos jūros žuvys, tokios kaip silkė, skumbrė, yra labai užterštos. Todėl jų reikėtų valgyti ne dažniau kaip du kartus per savaitę po 100 gramų. Jei būsima mama negali gauti natūralios žuvies, pagrindiniu DHR šaltiniu turėtų būti žuvies taukai. Vieno tyrimo metu 5-12 metų vaikai, turėję koncentracijos, koordinacijos, skaitymo, rašymo problemų 3 mėnesius vartojo žuvų taukų ir raktažolių aliejaus papildą. Rezultatai parodė, kad po to iš esmės sumažėjo jų mokymosi problemos. Daugiau nei 40 proc. moksleivių pagerėjo intelekto testų rezultatai, o ketvirtadalis pradėjo geriau skaityti.
Nustatyta, kad omega-3 grupės polinesočiųjų riebiųjų rūgščių vartojimas kūdikystėje ir vaikystėje saugo nuo hiperaktyvumo ir dėmesio sutrikimo, gerina mokymosi sugebėjimus. Lietuvoje prieinamiausias omega-3 šaltinis yra norvegiški menkių kepenų aliejaus produktai.
– Kokią reikšmę vaiko protiniams sugebėjimams turi įvairūs mikroelementai?
– Jodas, geležis, cinkas ir vitaminas B12 tam gali turėti įtakos. Minėtų mikroelementų ir vitamino B12 stoka dažniausiai nustatoma skurdžiai gyvenančių, neįvairų maistą vartojančių bei nuolat stresų veikiamų šeimų vaikams. Pritrūkus jodo atsiranda pažinimo sutrikimų. Pavyzdžiui, esant lengvai skydliaukės hipofunkcijai vaikai skaito blogiau už kitus bendraamžius. Kūdikystėje ir vaikystėje persirgta anemija atsiliepia pažangumui mokykloje, blogiau sprendžiamos matematikos užduotys. Pastebėta, kad anemija sergantys kūdikiai yra dirglūs ir nepatiklūs. Tuo tarpu vaikai, gydyti geležies preparatais, tapo mažiau nepatiklūs ir neryžtingi. Manoma, kad geležies stoka paveikia elgesį per dopamino apykaitą nervinėse galūnėse. Šios medžiagos išsiskyrimas stipriai veikia dėmesio koncentraciją, suvokimą, atmintį, motyvaciją, judesių koordinaciją.
Įrodyta, kad vaikų mitybos papildymas tam tikromis mineralinėmis medžiagomis ir vitaminais pagerina jų intelektą. Ypač svarbūs vitaminai B12, B1, nikotino rūgštis (niacinas) bei geležis. Agresyvumas, hiperaktyvumas, elgesio sutrikimai dažniau pasitaiko, kai maiste trūksta baltymų, geležies, cinko.
– Ar pritartumėte motinoms, vengiančioms duoti kūdikiams mėsos produktų?
– Dėl mėsoje esančių pilnaverčių baltymų, ji teigiamai veikia pažintinę raidą. Mėsa yra ir geležies šaltinis, o jos trūkumas apsunkina vaiko gebėjimą susikaupti. Todėl nei nėščioji, nei kūdikis iki 3 metų neturėtų būti vegetarai.
Buvo atliktas įdomus tyrimas: vieniems žindomiems kūdikiams papildomai duota pertrintos jautienos, kitiems – grūdų košės, praturtintos geležimi. Gavusiųjų mėsos psichomotorinis vystymasis buvo žymiai geresnis nei maitintų minėta koše. Greičiausiai taip atsitiko todėl, kad mėsoje yra ne tik geležies ir cinko, bet ir arachido rūgšties, kurios daug yra smegenyse. Todėl ne veltui papildomai maitinamiems kūdikiams patariama duoti mėsos.
– Kokiuose produktuose daugiausiai aptinkama vadinamųjų folatų, taip pat būtinų gerai protinei veiklai?
– B grupės vitaminams priklausančių folatų daugiausiai yra ankštinėse bei tamsialapėse daržovėse, citrusiniuose vaisiuose, riešutuose, saulėgrąžose, mėsoje, kiaušiniuose. Didžiausi jų kiekiai yra keptose viščiukų kepenyse, virtuose brokoliuose, žaliuose kopūstuose, migdoluose, žemės, lazdyno bei graikiniuose riešutuose, avokaduose. Tačiau maisto produktuose esančių folatų organizmas įsisavina tik apie 50 proc. Tuo tarpu dirbtinai susintetinta folio rūgštis, kuria praturtinami įvairūs maisto produktai bei papildai, pasisavinama beveik du kartus geriau.
– Dažnai pastebima, kad pirmagimiai būna protingesni už vėliau gimusius brolius ar seseris. Ar tai paaiškinama motinos mityba?
– Nustatyta, kad pakartotinai gimdžiusių motinų ir jų naujagimių kraujo plazmoje DHR kiekis buvo žymiai mažesnis nei pirmą kartą gimdžiusių bei jų pirmagimių. Matyt, po pirmojo nėštumo motinos organizmas nesuspėja greitai sukaupti reikiamų polinesočiųjų riebalų atsargų, – ir ypač, jei antrasis vaikas gimsta netrukus po pirmojo. Pastaruoju faktu bandoma aiškinti tai, kodėl pirmagimiai geriau vystosi, sparčiau tobulėja jų pažinimo funkcijos.
– Galbūt maitinantis tam tikrais produktais galima užprogramuoti ir būsimo vaiko charakterį? Pavyzdžiui, vartojant daug saldumynų, reiktų laukti švelnaus charakterio palikuonio, valgant daug mėsos – ryžtingo ir pan.
– Iš tiesų motinos mityba neturi jokios įtakos vaiko charakteriui. Psichika yra paveldima. Jos ypatybes perimame iš keturių artimiausių giminaičių. Iš senelių – po 18,5 proc., iš tėvų – po 12,5 proc. Taip pat nėra ir vieno stebuklingo produkto, kuris įtakotų žmogaus proto savybes. Svarbiausia taisyklė: būsima mama turi valgyti įvairų maistą ir gerti tiek, kad jos netroškintų.
– Pasaulio šalių mitybos tradicijos skiriasi. Gal, pavyzdžiui, japonai dėl gausaus jūros produktų vartojimo ir yra tokie protingi? O štai lietuvaičiai, ne itin mėgstantys žuvį, gimsta su mažiau „košės” galvoje?
– Taip teigti negalima. Svarbiausia yra smegenims būtinų medžiagų visuma. Japonai gal gauna daugiau jūrinio maisto, tačiau mes – geležimi turtingos mėsos. Nors jie daugiau valgo žuvies, tačiau ten dažniau pasitaiko jos netoleravimo. Mes geriame daugiau pieno, bet nemažai žmonių jo netoleruoja.