Žinia apie naujos Arūno Valinsko partijos kūrimą sukrutino partijas lyg lazda, įkišta į besispiečiančių bičių avilį. Kas įdomiausia – garsiausiai dūzgia ne populistais dar kartą išpravardžiuoti ir strateginiais priešininkais paskelbti Darbo partijos bei „Tvarkos ir teisingumo” atstovai, bet vadinamosios tradicinės partijos.
„Darbiečių” ir „tvarkiečių” reakcijos nebuvimas pateisinamas. Tiek vieni, tiek kiti pastarųjų mėnesių reitingų lentelių lyderiai turi tiek nemalonumų per valdiškus namus, o gal – ir per tradicinius oponentus, kad popamokinei veiklai laiko lyg ir nelieka.
Kitas dalykas – konservatoriai ir socialdemokratai, kuriems A.Valinskas ir Co tarsi tiesia draugystės ranką.
Socialdemokratų vadovas Gediminas Kirkilas, pastaruoju metu tampantis vis niūresnis ir kandesnis, pirmas į tą ištiestą ranką ir krimstelėjo. Ačiū Dievui, kol kas netiesiogiai. Tačiau sprendžiant iš tono, kuriuo būsimasis darinys įvertintas, panašios mintys turėjo suktis vargo premjero galvoje.
„Mūsų žvaigždės mėgina dar daugiau paversti politiką šou. Aš tam nepritariu, tai padeda tik populistams. Mes turėtume rimčiau žiūrėti į procesus, į politiką, į politinių partijų kūrimąsi, bet kol kas to neišvengiame”, – pamokslavo premjeras.
Į kitą šitos dūdos galą pučiantis konservatorių lyderis Andrius Kubilius bandė prisiminti, kad fizikai, kuriems jis iki šiol tvirtina atstovaujantis, bent Vilniaus universitete žibėjo išskirtiniu humoro jausmu. It tikras šoumenas A.Kubilius ragino kurti ne tik „šoumenų” prisikėlimo, bet ir sportininkų „čempionų”, „Sėdėjusių ir sėdinčiųjų”, o ir tų pačių „fizikų” partijas. Tik, pradėjęs nuo humoro, baigė kaip įprasta valstybinių reikalų nukankintam politikui: niūriu pamokslu. „Lietuva galėtų būti pirmoji šalis pasaulyje, kuri drąsiai atsisakytų XIX ir XX amžių atgyvenos – idėjų politikos. Pirmąjį žingsnį ir žengia A.Valinskas. Reikia jį padrąsinti, o ne kritikuoti”, – kando ir A.Kubilius.
Na, bent jau konservatoriams labai piktintis „žvaigždūnų” sprendimu dailiomis eilėmis išsirikiuoti prie Seimo rinkimų finišo nederėtų. Pikta nebent todėl, kad, nusprendę jungtis į „Prisikėlimo” būrį, lietuviški dainininkai ir kiti tautos juokdariai lankstu aplenks pačius konservatorius. O iki šiol juk sekėsi ne taip ir blogai: prieš 2000-ųjų rinkimus, konservatoriams žadėjusius niūrių laikų pradžią, iš Tėvynės sąjungos eilių pragydo operos primadona Nijolė Ambrazaitytė. Partijos reitingų jos galingas balsas nekilstelėjo, bet pačiai Seimo duris atvėrė.
Į savivaldybių rinkimų mūšį konservatoriai metė naujas pajėgas – šoumeną Algį Ramanauską-Greitai ir „gelbėtoją” Gediminą Jaunių. Varžyboms dėl Seimo parengta nauja linksmybių porcija: už konservatorius agituos į šios partijos sąrašus taikanti dainininkė Liveta Kazlauskienė.
Šiaip ar taip, ir tai nėra smerktina. Jeigu pasiremtume kartais vis dar galiojančia Konstitucija, Seimas yra tautos renkama atstovybė, o išrinktųjų profesinis pasirengimas apskritai neapibrėžiamas. Tarp tų pačių konservatorių politikų – tai yra baigusių politikos mokslus – galima ant pirštų suskaičiuoti. Darbo politikoje patirtis, žinoma, duoda didelių, kartais – ir pačių svarbiausių pliusų, bet faktas lieka faktu: profesionalų beveik nėra.
Na, nebent socialdemokratų gretose – jų „politikai”, išugdyti Komunistų partijos centro komitetų, vis drąsiau giriasi ir to darbo patirtimi, ir aukštosiose partinėse mokyklose įgytu sovietiniu politologiniu išsilavinimu. Tuo pradėjo, ir, atrodo, baigė pats G.Kirkilas (nes jo demonstruojamas Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokyklos magistro diplomas vis dėlto labiau panašus į Viktoro Uspaskicho rodomą Maskvos Plechanovo akademijos sertifikatą), tą patį kelią numynė ir daugelis kitų komunistų, kuriuos dėl kelių žmonių noro patekti į valdžią dabar kažkodėl tenka vadinti socialdemokratais.
Įvertinus visas šias aplinkybes, A.Valinsko kompanijos žygis į Seimą nėra nei labai išskirtinis, nei labai sukrečiantis. Iki šiol šou žvaigždės politinėms kampanijoms buvo išnaudojamos įvairių partijų. Dabar tai padarys viena. Nauja ar kurios senosios pagrindu įsikūrusi. Tas paaiškės, kai A.Valinskas pagaliau atskleis visas kortas.
Tačiau net tuo atveju, jei paaiškėtų, jog už šoumenų nugarų susibūrė jau seniai formalizavimo verta grupė, uzurpavusi „valstybininkų” vardą, tai būtų tik į gera: bent jau taptų aišku, kas yra kas.
Vis dėlto dar lieka viltis, kad su A.Valinsku ateina tie specialistai ir intelektualai, apie kurių pakilimą į politinę sceną kalbama jau gerus metus. Humoras ir dainos tokiu atveju būtų ne pasityčiojimas iš demokratijos, bet dar vienas patvirtinimas, kad ją kurti galima ne tik pagal LKP CK instrukcijas.