Dešra šunims – geresnė nei žmonėms

Tokią išvadą galima padaryti atidžiau panagrinėjus sudėtį, nurodytą ant pakuočių. Tačiau mėsos gamintojai teigia, kad į pigesnius gaminius nededa nieko tokio, ko neleidžia įstatymas.

Jau anekdotais tapo pirmosios lietuvių patirtys užsienyje, kai nusipirkti pigiausi konservai ar dešra, kaip vėliau paaiškėjo, buvo skirti šunims. Lietuvoje situacija dabar priešinga – žmonėms ir šunims skirtos dešros nesupainiosime ne tik pagal paveikslėlius etiketėse, bet ir pagal kainą – skirtoji šunims brangesnė.

Metalas – dėl svorio ar skonio?

Klaipėdietė Aniceta Marčienė turguje įsigytoje dešroje aptiko metalinės juostelės gabaliukų po to, kai vienas iš jų įstrigo sūnui tarp dantų.

A. Marčienės nusipirktos tauragiškių bendrovės „Geranta ir partneriai“ karštai rūkytos dešrelės – vienos tarp pigesnių, kurių kilogramas kainuoja 4,5 lito. „Metalą į dešrą deda dėl svorio ar skonio?“ – piktinosi moteris.

Klaipėdietę nustebino ne tik metalas dešroje. Kartą pabandžius šias parūkytas namines dešreles pakepti, jos keptuvėje esą „surengusios“ tokią šuolių akrobatiką – vos ne iki lubų.

„Suprantu, kad šios dešros – pigios, tačiau ko ten reikia pridėti, kad kol jas iškepi, visi gabalėliai būna iššokinėję lauk iš keptuvės?“ – stebėjosi moteris.

Klaipėdietės skundą aiškinusis Tauragės valstybinės maisto ir veterinarijos tarnyba priežasčių, kaip metalo juostelės, naudojamos dešroms sandarinti, gabaliukai galėjo atsirasti dešroje, taip ir nenustatė.

Pasak tarnybos direktoriaus pavaduotojo Mato Kazlausko, po bendrovės patikrinimo paneigta, kad metalinės juostelės gabaliukai į įdarą galėję patekti dešros gamybos metu – tai neįmanoma pagal gamybos technologiją.

„Patikrinę gamintoją, nustatėme, kad dešros gaminimo technologija nepraleidžia net nedidelių odos ar sausgyslių gabaliukų. Jei taip nutiktų, aparatas užstrigtų ir jį tektų ardyti“, – aiškino tarnybos atstovas.

M. Kazlauskas atmetė ir žmogiškąjį faktorių, nes panašios juostelės toje gamybos vietoje nenaudojamos. Tad kaip dešroje atsirado svetimkūnių, taip ir liko neišsiaiškinta.

„Nei numirs, nei susirgs…“

Parduotuvėje panagrinėjus dešrų sudėčių etiketes, į akis krenta tai, jog kuo pigesnė dešra, tuo ilgesnis sąrašas įvairių priedų ir „E“ raidžių. Tuo tarpu šunims skirtos dešros sudėtis – gerokai paprastesnė ir suprantamesnė. Beje, atrodo, ir sveikesnė – prisotinta vitaminų ir mineralų.

Tik kyla klausimas, ko dedama į žmonėms skirtą dešrą, kurios 400 gramų tekainuoja vos porą litų su centais? Šunims skirtos dešros pusė kilogramo kainuoja vos ne tris kartus brangiau.

„Žmonės labiau myli šunis nei save, jei sau perka pigesnę dešrą nei keturkojui“, – mano mėsos perdirbimo įmonės „Samsonas“ komercijos direktorius Rimas Frizinskas.

Paklaustas apie pigiųjų dešrų savikainą bei galimas mėsininkų gudrybes, komercijos direktorius tikino, jog į šiuos gaminius nededama nieko, ko neleidžia įstatymas.

„Nuo pigiosios dešros žmogus nei numirs, nei susirgs, tačiau negaus energetinių resursų, kalorijų. Suvalgęs nors ir pusę kilogramo kelis litus kainuojančios dešros, iki vakaro jis neištemps – vėl norės valgyti“, – aiškino komercijos direktorius.

Statybininkams ir medkirčiams tokios dešros valgyti jis nerekomenduotų, nes 100 gramų lašinių sočiau nei kilogramas pigiosios dešros. Kelis litus kainuojančios dešros viename kilograme mėsos iš tiesų tėra vos 80-90 gramų.

Tualetinio popieriaus nededa

R. Frizinskas pateikė vaizdingą pavyzdį, kad įvairių priedų dėka dabar dešrą galima pagaminti nors ir iš pjuvenų, o kvapas ir skonis bus kaip tikros dešros.

Gal iš žmonių lūpų klaidžiojančios istorijos apie tualetinį popierių dešroje visgi tiesa?

Bendrovės „Klaipėdos mėsinė“ direktorius Nerijus Kuzma, paklaustas apie tualetinį popierių dešroje, juokėsi, jog anksčiau sklandžiusios kalbos apie galimą tokią dešros sudėtį tėra legendos.

„Žema kaina dabar nėra priežastis dėti tualetinį popierių“, – pridūrė jis.

Anot N. Kuzmos, į pigesnę dešrą tiesiog daugiau dedama II rūšies produktų, sojos baltymų, mėsos pakaitalų. Taip pat dedama vištienos, kurios žaliava yra pigesnė, faršo, pažandžių, papilvių, kurios nėra tokios maistingos.

Pasak R. Frizinsko, kas sudaro mėsos pakaitalus, tai esą kiekvienos įmonės komercinė paslaptis.

„Klaipėdos mėsinė“ direktorius tikino, jog dešrų sudėtis nėra paslaptis – viskas nurodoma etiketėje. Tiesiog pirkėjas turėtų atidžiau jas pastudijuoti.

Neįskaitomos etiketės

Respublikinio mitybos centro Higienos ekspertizės skyriaus mitybos higienos gydytoja Irena Raugelienė pastebi, kad gamintojai kartais griebiasi gudrybių – mėsos produktų sudėtį nurodo neįskaitomu arba labai smulkiu šriftu.

Taip ne tik klaidinamas vartotojas, bet tuo ir piktnaudžiaujama, nes ženklinimo tvarka etiketėje nėra reglamentuota. Priešingai nei, pavyzdžiui, tabako gaminiams.

Klaipėdos miesto valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vyriausioji gydytoja higienistė bei maisto produktų inspektorė Rita Vainauskienė patvirtino, kad iš gamintojų reikalaujama tik kad pavadinimas atitiktų gaminio rūšį ir sudėtį, būtų suprantamas ir neklaidinantis.

„Gamintojas, pateikdamas neįskaitomą etiketę, negerbia vartotojo“, – pridūrė ji. Tačiau šiuo metu už tokią nepagarbą vartotojui nėra baudžiama.

Anot I. Raugelienės, rinkdamasis gaminį vartotojas turi žinoti sudėtį. Pavyzdžiui, dažnai žemesnės rūšies mėsos gaminiuose naudojami kiaušinių milteliai turi gerokai daugiau cholesterolio nei gryna mėsa palyginti: 100 g kiaušinių miltelių cholesterolio gali būti iki 2 tūkst. mg, kai grynoje mėsoje tėra tik 50-70 mg. Produktuose naudojami maisto užpildai neturi tokių amino rūgščių kaip gryna mėsa.

Mitybos specialistė jaunimui ir vaikams geriau patarė vartoti tik aukščiausios rūšies mėsos gaminius, kurių gamybai nenaudojami pakaitalai. „Geriausia vartoti patiems gamintus patiekalus iš grynos mėsos“, – patarė gydytoja.

Daugiau nei prieš porą metų Lietuvoje įsigalioję standartai mėsos gaminiams sugriežtino kokybės reikalavimus šiems produktams. Užtikrinant jų kokybę, mėsos gaminiai dabar skirstomi pagal gamybai naudojamų žaliavų kokybę, mitybos vertę, taip sudarant pirkėjams teisę rinktis.

Pagal šį standartą aukščiausios rūšies mėsos gaminiai turi būti gaminami tik iš mėsos žaliavos, nenaudojant mėsos pakaitalų, maisto užpildų bei mechaniškai atskirtos mėsos.

I rūšies mėsos gaminiuose mėsos pakaitalų, užpildų ir krakmolo naudojimas yra ribojamas, neleidžiama naudoti sojos miltų. Tuo tarpu II rūšies gaminiuose šių apribojimų nėra, išskyrus tai, kad gamintojas jų kiekį privalo nurodyti ženklinimo etiketėje.

Paklausiausia – pigi dešra

Anot „Samsono“ atstovo R. Frizinsko, rajonuose, kur pragyvenimo lygis žemesnis, pigesnės dešros sudaro apie 70 proc. visos rinkos. Nusprendę gaminti mėsos gaminius be pakaitalų „Samsonas“ prarado apyvartą, tačiau toks sprendimas esą buvo priimtas vien iš pagarbos žmonėms.

„Atsisakėme žaisti tą žaidimą – gaminti dešrą po 4-5 litus. Morališkai negalime pirkėjams pardavinėti pigesnių produktų nei siūloma šunims“, – teigė R. Frizinskas.

Pasak komercijos direktoriaus, didžioji dalis pigiųjų dešrų – netgi ne lietuvių gamintojų, o eksportuojamos iš Lenkijos. Esą lietuvių mėsos gamintojai atsisako gaminti dešrą, pigesnę nei siūloma šunims.

Anot R. Frizinsko, vartotojui sudaryta galimybė rinktis – pirkti brangesnį ar pigesnį produktą, tačiau esama ir kitos medalio pusės – toks produktas tesą saviapgaulė, nes neturi energetinių resursų.

Pasak „Samsono“ atstovo, normali II rūšies dešra negali kainuoti mažiau nei 8-10 litų, pusiau rūkyta – 9-10 Lt, o šaltai rūkyta – ne mažiau nei 22-24 litus. N. Kuzma pabrėžė, kad kuo žemesnė gaminio rūšis, tuo mažiau mėsos, tuo ir gaminio savikaina mažesnė.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Ekonomika su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.