Rašytojas Juozas Erlickas, išleidęs naują, jau keturioliktą savo knygą „Bajorų”, sako, kad dabar yra galimybė pigiai įsigyti bajorystės popierius. „Galite juos gauti ir valdiškoje įstaigoje, bet bus be mano parašo, tad gali būti padirbti”, – pristatydamas knygą ir pasirašinėdamas autografus teigė jis.
Per J.Erlicko knygos „Bajorų” pristatymo koncertą Vilniaus mažajame teatre istorikas Alfredas Bumblauskas prie žvakių apšviesto stalo perskaitė akademinį pranešimą apie naująjį kūrinį, o poetas Kęstutis Navakas – „J.Erlicko vartojimo instrukciją” (kaip elgtis jį užtikus savo virtuvėje).
Tada scenoje pasirodė ir pats J.Erlickas. Pristatydamas jo dainoms akomponuosiančius muzikantus – „Vilniaus salonistus” Daumantą Slipkų ir Sigitą Rubį – rašytojas patikino, kad jų, trijų žvaigždžių, kombinacija scenoje bus stabili (nors daugelis scenoje mėgsta daug judėti), tad žiūrovai net galės pagal juos susidaryti sau horoskopus. Rašytojas kukliai priminė, jog jo „Horoskopų kalendorius” buvo išrinktas geriausiu kalendoriumi. „Aš, pavyzdžiui, pastebėjau, kad jei esi avinas, tai ilgam”, – astrologines žinias demonstravo humoristas.
„Bajorų” – ne degtinė
Kaip prisipažino A.Bumblauskas, pirmiausia jam perskaičius knygos pavadinimą „Bajorų” kilo klausimas, o kodėl ne „Sobieski”. „Juozas man atsakė, kad tokios asociacijos gali kilti tik ištvirkusiems žmonėms. O, pavyzdžiui, jam tai asocijuojasi su ajerų duona”, – apie jųdviejų pokalbį pasakojo istorikas, pridurdamas, kad rašytojo kūryboje visada įžvelgdavęs daugiaperspektyvinį požiūrį į viską – tai yra į nieką. Žavėdamasis gyvojo klasiko kūrybos vingiais istorikas konstatavo, kad vis dėlto, nors J.Erlickas ir aplenkė istorikus, tačiau jų nepralenkė. A.Bumblauskas teisus: rašytojas aplenkė istorikus, nes iš tiesų pro kandžiojo mūsų gyvenimo metraštininko akį neprasprūsta nė menkiausias visuomenės istorinis, moralinis ar socialinis kryptelėjimas. Ir ne vienam skaitant kyla juokas pro ašaras: kokių vis dėlto apgailėtinų reiškinių mūsų gyvenime esama.
Po Europą
Ankstesnes J.Erlicko geopolitines pažiūras, pasak istoriko, kai kas vadina promaskvietiškomis („jis žiūri į Rusiją ir pavydi judantiems į Vakarus”). „Naujojoje knygoje vaizdas kitoks. Jo lyrinis herojus jau pats blaškosi po Europą ir ugdo lietuvių tapatybės projekciją, – teigė A.Bumblauskas. – Neseniai ir prezidentas pasigedo – o kur ta mūsų tapatybė. Tapatybė yra, ypač, kai lietuvis Atėnuose vaikšto po „Akripuolį”. Knygos herojui, pasivaikščiojus po tuos griuvėsius, gimsta meilė Tėvynei, nes mūsų Šeškinės „Akropolis” gražus ir šviesus.”
Liūdnoka ir apgailėtina J.Erlicko knygoje atrodo dabartinė lietuvių emigracija: „Ispanijoje skyniau mandarinus ir plūdau ispanus: „Tinginiai! Girtuokliai! Jau tiek išpindėję – patys negalit nusiskint. Mes tai nelaukiam, kol jūs atklyšinsit į mūsų medelynus. Savo obuolius patys susirenkam.” Ispanai maukė vyną ir raudonavo, neišmanydami, ką atsakyt. Tai ir skyniau ten ne tiek iš reikalo, kiek iš gailesčio.
Milane įsidarbinau manekenu. Ant podiumo išmokau vaikščiot kažkaip klišai statydamas kojas, tai paskui ir gatvėj nuo to negalėjau atprast. Žmonės ėmė šaukti: „Pydaras eina!” Pamaniau, kam man to reik.
Išvykau į Paryžių, įsidarbinau žmogum-voru. Būdavo, įlendu kur į dulkėtą kertę ir tūnau. Dieną, dvi, o kartais savaitę. Išbadėjęs, sustiręs imu gailiai lietuviškai rėkt. Atvažiuoja gaisrininkai ir iškrapšto mane iš tos vietos. Tada aš persikeliu į kitą panašią kertę. Todėl manau, kad gandai, neva žmogaus-voro gyvenimas sklidinas spindelio ir visokiausių nuotykių, gerokai perdėti.
Hamburge prekiavau savo kūnu. Vakarais, būdavo, stoviu gatvėj ir išvydęs riebesnį vokietį klausiu: „Kurią mano kūno dalį labiausiai norėtumėte savo kūnu pajaust? Siūlyčiau kumštį į dantis. Tik šimtas eurų. Anas kaip susijaudins. To kumščio nė panaudot nereikėjo.”
Apie Vytauto mentalitetą
Ieškodamas atsakymų, kodėl mes tokie esame, J.Erlickas gręžiasi net į Vytauto laikus: „Nujojo Vytautas prie Juodosios jūros savo žirgo pagirdyt, mat jam atrodė, kad žirgui skanesnis pasūdytas vanduo. Štai koks mentalitetas buvo.” O prieš atlikdamas dainą apie Mindaugą, „baisiausią iš visų banditų”, pareiškė, kad visas tekstas suderintas su daktaru A.Bumblausku. Šis linktelėjo galva.
Lyg tarp kitko rašytojas tarstelėjo: „Yra tipų, vis ieškančių savęs. Lyg tai būtų kažin kokia vertybė! Jei būtų – kiti būtinai tave surastų, nereikėtų pačiam vargt. O jei niekas nepasigenda… Kur dėtum, tokį suradęs?”
Naujieji lietuviai
Prisimindamas Atgimimo pradžią, rašytojas ironizuoja: „Kai išgirdau „pabudome ir kelkimės”, atsikėliau. Aplink vieni traukė „Lietuva brangi”, o kiti traukė jiems iš kišenių. Iš pastarųjų ir išsivystė naujieji lietuviai.”
Susirūpinęs rašytojas prisipažino dažnai savęs klausiantis, ar jis yra arčiau bajorų, ar arčiau runkelių: „Gal arčiau runkelių, nes nemoku prisijungti prie Europos pinigų. Man ir prie interneto sunku prisijungti. Bet greit mane vaikai prie internato prijungs. Tas pats virtualus pasaulis. Yra tokių gudručių, kurie ir prie kosmoso prisijungia. Aš tai bijočiau, dar nutrenks. O kas lieka tokiam, kuris prie nieko neprisijungia? Supratimas, kad kvailys puošia Lietuvą ir viltis, kad visi protai iš čia nutekės ir viskas man liks.”
Apie valdžią
Knygos pristatymo plakate kandusis rašytojas ironizuoja: „Mesti mokytis niekada nevėlu”. Ir čia pat paaiškina: „Juk yra posakis „duok durniui kelią”. Davėm. Ir nuėjo į Seimą. Juk niekur nepasakyta „duok protingam kelią”. Be to, durnių ir bažnyčioj muša. Dažnai ten nueinu pasitikrint. O mūsų valdžios atstovai ten su apsauga vaikšto. Vadinas, numano savo diagnozę.”
Primindamas, kad neseniai buvo garsiai pasauliui pasigirta, kad ne tik Anglijos karalienė, bet ir dauguma Europos karalių turi lietuviško kraujo, J.Erlickas daro išvadą: „Suprantama, kodėl jų prie valdžios neprileidžia. Kaip mat viską sugadintų.”
Ir čia pat su nerimu praneša: „Girdėjau, žada Seimą paleist. Išsigandau. Dabar uždaryti, o kiek pridirbo. Tai kas bus, kai paleis?”
Pagal Eurovizijos standartus
Mintinai žerdamas savo knygos auksines mintis J.Erlickas tarė: „Norėčiau aš jums ką nors iš savo knygos paskaityt, bet prisiminiau specifinį poveikį – pradėjęs negali sustot. Ir apskritai, žodžiais čia neišreikši to, kas parašyta.” Tad daugelį savo pojūčių J.Erlickas išliedavo dainomis, ironizuodamas, kad jos visos orientuotos į Eurovizijos standartus. „Aš apdainuoju tik svarbiausius dalykus. Apdainuoju, ir jie apsitvarko, – savo eiliuotų tekstų prasmę aiškino humoristas. – Tačiau daugelio solistų tyko pavojai. Jie greit sudurnėja ir klausia: „O kur jūsų rankos?”
Apie dabartinės scenos „sužvaigždėjusius” atlikėjus poetas sako: „Išsižioju ir vaizduoju, kad dainuoju.” Klausinėjęs psichiatro, kodėl žmonės vis lipa ant scenos, ir negavęs atsakymo J.Erlickas pats bandė atidaryti televizorių ir pažiūrėti, kodėl tokios prastos laidos. „Atidariau vieną šoną, kitą. Ten, kur vingiuoja kelias į žvaigždes, iškasiau duobę ir laukiu, gal Radžis įkris”, – viliasi humoristas.
Scenoje grojusių muzikantų rašytojas vis prašydavo sugroti vieną ar kitą jausmą. Ir klausdavo publikos: „Gražu? Žinokit, visa mano knyga tokia.” Ir paėmęs natų lapus pademonstravo vienintelį sceninį triuką – krinta lapai.
Tragikomiška proza
Knygą išleidusios leidyklos „Tyto alba” anotacijoje rašoma: „Poetas, dramaturgas, Nacionalinės premijos (1997) laureatas J.Erlickas naujausioje knygoje Lietuvos istorines, socialines, kultūrines aktualijas konstruoja pagal karnavalinio gyvenimo logiką, priartėdamas prie „absurdo literatūros” klasikų (S.Becketto, D.Charmso) idėjų. Dabartinė susvetimėjusi, štampinio mąstymo sistemomis besiremianti visuomenė ir provokuojama, ir kritikuojama. Kandi, sarkastiška, tragikomiška proza.”
Naujos knygos pasirodymo proga autorius, paprašytas atsakyti į keletą klausimų, paaiškino, kad per daugelį metų į visus klausimus jau yra atsakęs, o jam pačiam jokių klausimų nebeiškyla.
Klausiamas, kaip kovoti su dabar ypač aktualiu karu keliuose, „Bajorų” autorius patarė: „Degant raudonai šviesoforo šviesai užtraukiu savo automobilio rankinį stabdį. Ir visiems siūlau važinėti užtrauktu rankiniu stabdžiu, mat šitaip greitai nepavažiuosi, ir problema bus savaime išspręsta.”
Gal po tragikomiškos prozos galima tikėtis ir naujos poezijos tomelio? „Apie tai dar reikia pagalvoti, nors pavadinimas turbūt jau nekelia abejonių – „Pavasario balsai”, – žadėjo J.Erlickas.