Aš – siaubingas, ir man tai patinka (3)

Baimė likti visiškai vieniems – tolimos vaikystės reliktas. Būti paliktam – baisi perspektyva vaikui, ir jis išties šito negali ištverti. Kitas dalykas – suaugusio žmogaus vienatvė.

Vienatvė kartais labai reikalinga, kad tobulėtume ir pažintume save. Žmogus, kuris nesugeba pakelti vienatvės, matyt, taip ir nesuprato, kad jis – jau suaugęs.

Atsisveikinti su vaikišku saugumo pojūčiu reikia drąsos. Reikia suvokti save kaip asmenybę. Tik tada prasideda suaugusiojo gyvenimas.

Būti visiškai savarankiškam – tai būti visiškai neapsaugotam. Nežinau kas, bet kažkas manyje prieš tai protestuoja.

Ir ne tik jumyse. Tai sprendimų padarinių baimė. Ji irgi pagimdyta vaikystės.

Vaiko pasaulyje yra du suaugę žmonės – vyras ir moteris. Jie „dideli“, tie žmonės. Tai, kas vyksta su vaiku, jam atrodo vienintelė galima įvykių eiga. Vadinasi, jo akimis, pasaulyje egzistuoja tik vienas vyras ir tik viena moteris. Ir jeigu jis nori įsitvirtinti suaugusiojo vaidmenyje, jis turi kažką nugalėti.

Kai šeimoje nepakanka vietos visiems, vieno jos nario pasiekimai visada sukelia kitų pavydą. Jeigu mes imame savo gyvenimą į savo rankas, jaučiamės taip, tarsi plėštume jį iš kito rankų. Lyg smogtume mirtiną smūgį savo tėvams.

Kokiais piktadariais mes tampame, vos tik pradedame savarankišką gyvenimą! Kaltės jausmas nepakeliamas, todėl žmogus atsitraukia. Tačiau susidoroti su šiuo jausmu ir eiti į priekį – būtina. Tokia įsitvirtinimo kaina.

Jūsų nuomone, net ir labai mylint, būtina išlaikyti nepriklausomybę?

Didžiausio artumo akimirkomis nepriklausomybės jausmas išnyksta. Tačiau dalytis savimi su mylimu žmogumi – tai ne tas pats, kas būti visiškai jo valioje.

Man nesinorėtų tokio gyvenimo, kuriame nėra meilės.

O kam norėtųsi? Meilė praturtina, daro gyvenimą visavertį. Prisiminiau vieną savo giminaitę. Ji įkopė į devintą dešimtį. Gyvena viena Kalifornijos dykumos pakrašty. Kartą jos pasiteiravau, kaip ji leidžia laiką. Senutė atsakė, jog para jai per trumpa. Neseniai ją aplankęs supratau, ką ji turėjo galvoje. Ji mums surengė literatūros vakarą. Iškepė tortą, skaitė išmokto kūrinio ištrauką. Be to, ji samdo rašytinės kūrybos mokytoją, o laisvu laiku užsiima sodininkyste, vaikšto į svečius ir susirašinėja su draugais, giminaičiais ir netgi radijo komentatoriais. Svarbiausia ne tai, kad ji pripildo savo dienas įvairiausių reikalų, bet tai, kad jaučia tikrą malonumą! Prieš keletą metų buvo išvykusi į užsienį, puikiai ten praleido laiką. Grįždama apsistojo pas mus, ir jos buvimas buvo visems malonus. Ši moteris jautėsi visiškai puikiai, kai mes buvome užsiėmę savais reikalais. Ji nelaukė, kad mes, grįžę iš darbo, ją užimtume. Jos veido išraiška niekada nebylojo: „Aš laukiu, kada jūs mane pamaitinsite!“ Ji išmoko maitintis pati ir tuo džiaugėsi.

Kaip išmokti „maitintis patiems“?

Mums reikia išmokti klausytis savęs.

Vaiko vidinis balsas visada aiškus – naujagimiai gerai žino, kada nori valgyti, kada jiems skauda. Tačiau vėliau aplinkinių balsai mums ima rodytis patikimesni nei mūsų pačių balsas. Kodėl? Todėl,kad lengviausia gyventi pagal kitų patarimus. Kiti gi jau viską apgalvojo, ir mums lieka tik atlikti, ką jie siūlo.

Savo paties balsui „pagauti“ reikia praktikos. Pirmiausiai jį reikia pažadinti. Jeigu seniai liovėmės savęs klausęsi, savo vidinio balso nebegirdime. Bet įgudę jį išgirsti, atrastume daug naujo ir įdomaus.

Bijau, kad galiu išgirsti ir kai ką siaubingo. Juk mes slepiame ir tai, kas, iškilę į paviršių, gali sužaloti psichiką. Šiam darbui, regis, egzistuoja psichoanalitikai.

Žinoma, psichoanalitikai padeda aptikti netinkamo santykio su savimi priežastis. Kai kurie žmonės taip įnirtingai save žaloja ir taip menkai supranta to priežastis, kad psichoanalizė – vienintelis būdas išvesti juos iš šio pražūtingo rato. Be psichoanalitiko pagalbos jie tikrai gali pridaryti sau bėdos – jeigu nesuvokia, kad permainų šaltinis ne išorėje, o jų viduje.

Kad pakeistum savo gyvenimą, turi sąmoningai priimti sprendimą paimti jo vairą į savo rankose. Deja, ne visiems norisi priimti tokį sprendimą. Kai kurie mano, kad jais pasirūpins psichoanalitikas, o jie tuo tarpu galės pabūti atokiau.

Žmonės pamiršta, kad geras tėvas yra tas, kuris padeda vaikui išmokti gerbti save ir savimi rūpintis.

Kažkas yra pasakęs, jog duodami žmogui pavalgyti galime numalšinti jo alkį dienai, o išmokę jį patį prasimanyti maisto, išgelbstime jį nuo bado visam gyvenimui.

Vien nuspręsti paimti gyvenimo vairą į savo rankas maža. Dar būtinas intelektas ir valia. Atkreipkite dėmesį: jūs pats priešinatės savo pastangoms, nes tam tikra jūsų dalis yra visiškai patenkina esama padėtimi.

Taip, daugelis nenoriai ryžtasi permainoms, bet, jeigu rimtai, čia gi kalbame ne tik apie paprasčiausią patogių įpročių keitimą.

Nepakanka vien tik noro keistis. Reikalingas užsispyrimas. Jūs turite norėti keistis net tada, kai šito nenorite! Turite nuolat stebėti savo veiksmus. Kaskart, atpažinę savigriovos momentą, sustokite, apsisukite ir judėkite „į viršų“.

Čia būtinas realizmas. Kartais žmonės nori pasiekti tobulybės, ir nusivilia, kai jiems nepavyksta to padaryti. Tobulumas – ne žmonėms. Galbūt esama tobulų meno kūrinių. Tačiau tobulas žmogus – kad ir ką turėtume galvoje, – būtų nepakenčiamas.

Vadinasi, mums reikia susitaikyti su savo klaidomis. O aš maniau, kad turime siekti sustabdyti vidinio pasaulio chaosą…

Jeigu jūs jį sustabdytumėte, taptumėte vieninteliu žmogumi, kuriam pavyko tai padaryti.

Sakote, jog turime nuolat sekti savo veiksmus, dirbti su savimi… Kaip tai vargina! O spontaniškumas, gyvas interesas, apie kuriuos kalbėjome pradžioje?..

Kalbėdami apie spontaniškumą, žmonės dažniausiai turi galvoje jausmus. Tačiau jie užsidaro intelektualiniuose boksuose, ir jiems vargiai žinomi tikrieji jų jausmai. Jie desperatiškai bando patirti bent kokių nors nedirbtinių emocijų.

Kiekvienas iš mūsų turime tam tikrą suprogramuotų reakcijų rinkinį – prisiminimą apie kadaise mums skaitytas notacijas, mokyklines tiesas, „bobučių pasakas“ etc. Ir visa tai sumišę su tikraisiais mūsų jausmais. „Spontanišku“ mes linkę vadinti pirmą pasitaikiusį pojūtį, sugriebtą iš gyvenimiškojo chaoso, – manome, jog tai „žinia iš sielos gelmių.“ O tose gelmėse plaukioja daugybė drumzlių. Kad nustatytume tikrąją šios „žinios“ kilmę, turime išanalizuoti savo reakciją. Turime nuspręsti, ar tai atitinka tikruosius mūsų interesus. Tai nereiškia, jog privalome ištisai save sekti. Bet kad išmoktume gyventi savo gyvenimą, reikia įdėti pastangų.

Dažnai žmonės tvirtina, kad nori save „išlaisvinti“. Pirmiausiai reikia išmokti save suvaldyti. Tik tuomet galima sau leisti atsipalaiduoti, veikti spontaniškai ir tikėtis gerų rezultatų.

Skamba įtikinamai. Tačiau nesu tikra, ar žinau, ką dar galiu padaryti…

Išmokite kalbėtis su savimi. Tai labai svarbu. Išmokite palaikyti save, kai ką sau paaiškinti. Reikalingas stabilus dialogas su savimi. Jis padeda sunkioje situacijoje. Būkite sau dėmesingi. Prireikus raskite jėgų sustabdyti save. Tai sunku tik iš pradžių.

Vadinasi, žmogaus išsilaisvinimas priklauso nuo esamo momento pasirinkimo. Kokios ribotos mūsų galimybės!

Maža to – jūs ne visuomet jomis pasinaudojate.

Didelė dalis to, kas jus taip baugina jūsų gelmėse, iš tikro nėra taip baisu. Mes dažnai save žalojame tik tam, kad įrodytume esą tokie pat siaubingi žmonės, kokie buvome, mūsų įsivaizdavimu, vaikystėje.

Verčiau pasistenkime suprasti savo nesėkmių priežastis ir išvairuoti į tiesų kelią.

Visą gerumą ir dėmesį, visą meilę ir paramą, kuriuos jūs galėtumėte duoti vaikui, turite duoti sau.

Jeigu gerai pažįstate savo vaiką, jūs nesuklysite nuspręsdami, kada jį reikia „paspausti“, kada – paguosti, o kada paprasčiausiai palikti ramybėje.

Ištyrę vaiką savyje, jūs įgysite pasitikėjimo savo veiksmais. Suprasite, kada jam atleisti, o kada iš jo pareikalauti. Jūs turite priprasti prie to vaiko. Apkabinkite jį, susidraugaukite.

… ir tikrai pasikeis mūsų gyvenimas?

Jūs ir toliau patirsite daugybę problemų ir netgi didelių pralaimėjimų, – neįmanoma pabėgti nuo žmogiškosios prigimties, kuriai būdinga kančia, sunkumai ir praradimai. Bet jūs galėsite mobilizuoti savo jėgas, kad gautumėte maksimalią naudą.

Dažnai žmonės jaučia poreikį matyti save pavargusius nuo gyvenimo, viską išbandžiusius, išnaudojusius visas galimybes. Trumpai kalbant, jie uždeda ant savęs kryžių. Bet vos tik ima naudotis savo galimybėmis – atranda nepaliestas energijos atsargas. Jie tarsi gauna priėjimą prie banko sąskaitos, apie kurios egzistavimą nė neįtarė. Tai pats pigiausias pramogavimo būdas: ši energija neišsenkama, ir su ja niekada nebūna nuobodu.

Man norisi tikėti, kad galima išmokti taip gyventi.

Net neabejokite. Mačiau daugybę žmonių, kuriems tai pavyko. Žmogus tikrai gali padėti sau augti ir realizuoti savo galimybes. Kitaip tariant, susidraugauti su pačiu savimi. Jeigu tai padarysite, įgysite draugą visam gyvenimui.

Mildred Newman, Bernard Berkowitz, Jean Owen, „How to Be Your Own Best Friend“

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Psichologija su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.