Darbo sutarties nutraukimas šalių susitarimu

Darbo įstatymai numato darbuotojų teisę savo iniciatyva nutraukti su darbdaviu sudarytą darbo sutartį, tačiau kartais šis sutarties nutraukimas tuo pagrindu darbuotojams sudaro tam tikras nepalankias teisines pasekmes.

Žymiai paprasčiau yra darbuotojui ir darbdaviui susitarti, kad esama darbo sutartis būtų nutraukta šalių susitarimu. Toks sutarties nutraukimo būdas padeda išventi konfliktinių situacijų, jeigu šalys tarpusavyje aptaria ir suderina visas darbo santykių pasibaigimo detales.

Darbo kodekso (DK) 125 straipsnyje išliko esminės nuostatos, kurios reguliavo darbo sutarties nutraukimą šalių susitarimu pagal anksčiau galiojusį Darbo sutarties įstatymo (DSĮ) 27 straipsnį. Ši aplinkybė leidžia nagrinėjamą darbo sutarties nutraukimo pagrindą argumentuoti ir teismų praktika iki dabartinio Darbo kodeksas įsigaliojimo 2003 m. sausio 1 d.

Valia nutraukti darbo sutartį

Šalių susitarimas nutraukti darbo sutartį – tai suinteresuotoms sutarties šalims abipusiai priimtinas sprendimas po to, kai šalys įvertina konkrečią situaciją, visus galimus variantus bei pasekmes. Todėl darbdavys negali savo neteisėtais veiksmais daryti psichologinio poveikio darbuotojui, kad pastarasis inicijuotų darbo sutarties nutraukimą šalių susitarimu ir nesant darbuotojo tikros valios.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) išnagrinėjęs ieškovo E. V. Š. grąžinimo į darbą bylą nurodė, kad ieškovo ir atsakovo-akcinės bendrovės „Vakarų skirstomieji tinklai” derybos dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 125 straipsnį prasidėjo ir vyko nesant atsakovo rašytinio pasiūlymo. Tuo buvo pažeista darbuotojo teisė gauti tokį pasiūlymą, jį svarstyti laisvai pasirinktomis sąlygomis bei priimti arba atmesti. Derybos išimtinai vyko dėl piniginės kompensacijos dydžio, o ne dėl esminės sąlygos-darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu.

Darbdavys, elgdamasis nesąžiningai, primetė ieškovui savo valią, kad būtent darbuotojas pateiktų rašytinį pasiūlymą dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu ir tokiu būdu neva taptų derybų iniciatoriumi. Ieškovo rašytiniame pasiūlyme išreikšta jo valia dėl esminės susitarimo sąlygos – darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu – susiformavo ir buvo nulemta išimtinai dėl darbdavio veiksmų, atliktų šio pasiūlymo pateikimo dieną. Objektyviai vertinant, ji neatitiko ieškovo interesų.

Taigi faktiniai bylos duomenys įgalino teismą konstatuoti, jog dokumentuose nebuvo išreikšta tikroji ieškovo valia. Konstatuota, kad darbdavys ieškovo pasiūlymą priėmė ir susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo su ieškovu sudarė nepaisydamas DK 35 straipsnio nuostatų vykdyti įstatymus, veikti sąžiningai, laikytis sąžiningumo ir teisingumo principų, nepiktnaudžiauti savo teise (LAT 2005-05-26 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-290/2005).

Teismas, pripažinęs ieškovo E. V. Š. atleidimą iš darbo neteisėtu, jį grąžino į darbą.

Susitarimas nutraukti sutartį

DK 125 straipsnis numato, kad viena darbo sutarties šalis gali raštu pasiūlyti kitai šaliai nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu ir toks pasiūlymas galioja septynias dienas. Jeigu antroji šalis per tą laikotarpį nepraneša, kad pasirengusi tuo pagrindu nutraukti darbo sutartį, laikoma, jog pasiūlymas yra atmestas ir vėliau tuo pagrindu darbo sutartis negali būti nutraukta. Kai sutinkama su pateiktu pasiūlymu, apie tai per septynias dienas turi būti pranešta šaliai, pateikusiai pasiūlymą nutraukti darbo sutartį. Tokiu atveju šalys įformina rašytinį susitarimą dėl būsimo darbo sutarties nutraukimo pagal DK 125 straipsnį.

Tokio rašytinio susitarimo dėl darbo sutarties nutraukimo tuo pagrindu nebuvimas negali būti pakeistas kitų įstatymų nuostatų taikymu. Todėl darbo santykius reglamentuojantys įstatymai neleidžia darbdaviui vienašališkai nustatyti šio darbo sutarties pasibaigimo pagrindo ar kitų jo sąlygų.

Darbo sutartis pagal DK 125 straipsnį gali būti nutraukta tik tuo atveju, kai šalys prieš tai jau yra pasirašiusios susitarimą dėl darbo santykių nutraukimo tuo pagrindu. Tačiau DK liko neišspręstas klausimas, per kiek laiko toks susitarimas turėtų būti pasirašytas. Manytina, kad šalys pačios tam gali pasirinkti tinkamą laiką, bet visais atvejais susitarimas nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu turi būti įformintas ne vėliau kaip per septynias dienas pateikus pasiūlymą, nes po to pastarasis netenka juridinės galios.

Remiantis pasiektu susitarimu, darbuotojas atleidžiamas iš darbo pagal DK 125 straipsnį šalių sutartu laiku ir tvarka. Šalims šiais klausimais nepasiekus bendros nuomonės, susitarimas dėl darbo santykių pasibaigimo nagrinėjamu teisiniu pagrindu negali būti realizuotas.

Susitarimo įforminimas

Teisės aktai nenustato tvarkos, kaip turi būti įforminamas pasiektas susitarimas nutraukti darbo santykius šalių susitarimu. Paprastai šalys surašo atskirą dokumentą, pavadintą „Susitarimas dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu”. Tačiau praktikoje kartais toks dokumentas įforminamas ir kitokia tvarka.

Pavyzdžiui, darbdavys (urėdija) 2004 09 02 pateikė darbuotojui E. K. (jis byloje buvo ieškovu) siūlymą nuo 2004 09 06 nutraukti darbo sutartį pagal DK 125 straipsnį, išmokant ieškovui tris vidutinius atlyginimus. Darbuotojas 2004 09 03 pateikė atsakovui prašymą nutraukti darbo sutartį šalių susitarimo pagrindu ir atleisti iš pareigų 2004 09 06, taip pat ant atsakovo siūlymo užrašė „sutinku”, nurodydamas datą bei jį pasirašydamas. Urėdijos įsakymu darbuotojas 2004 09 06 buvo atleistas iš darbo pagal DK 125 straipsnį, išmokant sutarto dydžio piniginę kompensaciją. Tačiau urėdija 2004 09 07 gavo buvusio darbuotojo prašymą išmokėti jam didesnę piniginę kompensaciją – už 6 mėnesius. Kadangi šis prašymas nebuvo patenkintas, ieškovas inicijavo ginčą dėl atleidimo iš darbo teisėtumo.

LAT, išnagrinėjęs ieškovo E. K. bylą dėl grąžinimo į darbą, nurodė, kad aiškindamas DK 125 straipsnį pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog įstatyme nėra įsakmiai nurodyta, kad šalių susitarimas dėl darbo sutarties nutraukimo turi būti surašytas kaip atskiras dokumentas, svarbu tik tai, jog susitarimas būtų įformintas raštu ir jame būtų išreikšta šalių valia dėl esminių darbo sutarties nutraukimo sąlygų (LAT 2005-10-19 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-489/2005).

Susitarime spręstini klausimai

Rašytiniame susitarime turi būti aptarta, nuo kurio laiko nutraukiama darbo sutartis bei kitos sutarties pasibaigimo sąlygos (piniginės kompensacijos išmokėjimas, nepanaudotų atostogų suteikimas, finansinio atsiskaitymo tvarka ir pan.). Visi šie klausimai susitarime turi būti suformuluoti tiksliai, kad vėliau juos vykdant tarp šalių nekiltų ginčai dėl jų skirtingo aiškinimo.

Šalių sutartos ir susitarime užfiksuotos darbo sutarties nutraukimo sąlygos vėliau negali būti keičiamos vienos šalies iniciatyva. LAT, nagrinėdamas ieškovės B. Š. grąžinimo į darbą bylą, nurodė, kad šios bylos šalys sutarė, jog darbo sutartį šalių susitarimu nutrauks 2001 m. gruodžio 31 d., taip pat susitarė, kad darbdavys išmokės darbuotojai keturių mėnesinių vidutinių atlyginimų dydžio kompensaciją. Esant tokiomis aplinkybėmis, darbdavys, nederindamas susitarimu nustatytos darbo sutarties nutraukimo datos pakeitimo su darbuotoja, tad neturėjo teisės nutraukti darbo sutartį 2001 m. gruodžio 29 d.

Darbdavio argumentas, kad Vyriausybės nutarimu poilsio diena iš 2001 m. gruodžio 29 d.(šeštadienio), buvo perkelta į 2001 m. gruodžio 31 d. (pirmadienį), nesuteikė jam teisės vienašališkai pakeisti šalių susitarimu nustatytą darbo sutarties nutraukimo datą. Darbdavys šiuo atveju privalėjo paskutinę darbo dieną atsiskaityti su darbuotoju, bet atleidimo datą nurodyti tą, dėl kurios buvo susitarta (LAT 2003-02-19 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-255/2003).

Nutraukiant darbo sutartį šalių susitarimu, svarbiausias derybų objektas yra piniginės kompensacijos klausimas. Skirtingai nuo išeitinės išmokos, kuri šiuo atveju nemokama (DK 140 str. 2 d.), kompensacijos dydis nėra reglamentuotas įstatymų ir kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas šalims susitarus. Tačiau ši aplinkybė negali būti pretekstas skirti darbuotojams neadekvačiai dideles pinigines kompensacijas, kai jos yra išmokamos iš valstybės ar savivaldybių biudžetų, valstybinio socialinio ir sveikatos draudimo fondų bei kitų valstybės finansuojamų šaltinių. Deja, praktikoje kartais sutinkami priešingi atvejai, kai šalių susitarimu atleidžiamiems iš valstybės tarnybos pareigūnams išmokamos kompensacijos siekia dešimtis ir net šimtus tūkstančių litų.

LAT išnagrinėtoje ieškovės G. T. grąžinimo į darbą byloje nurodė, kad šalių valioje susitarti dėl kompensacijos išmokėjimo nutraukus darbo sutartį šalių susitarimu, ir tai gali būti pasiekiama derybų metu. Darbdavys gali siūlyti arba nesiūlyti kompensacijos, o darbuotojas gali jos reikalauti arba ne. Tai nepaneigia darbuotojo teisės gauti kompensaciją, jeigu jis ją iškelia kaip sąlygą, kurią sieja su jo atleidimu iš darbo šalių susitarimu. Darbo sutarties nutraukimo esmine sąlyga gali būti bet kokia sąlyga, kurią privalu įtraukti į sutartį pareikalavus vienai iš šalių. Jeigu darbuotojas pareikalautų piniginės kompensacijos išmokėjimo ir be jos atsisakytų nutraukti darbo santykius šalių susitarimu, tai reikštų, jog kompensacijos klausimas būtų esminė susitarimo sąlyga ir dėl pastarosios nepasiekus bendro susitarimo, taptų negalimas darbo sutarties nutraukimas šalių susitarimu (LAT 2003-01-08 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-15/2003).

Išmokama piniginė kompensacija bendra tvarka apmokestinama gyventojų pajamų mokesčiu, nuo jos skaičiuojama valstybinio socialinio ir sveikatos draudimo įmoka. Kai kompensacija yra išreiškiama tam tikru vidutinio darbo užmokesčio mėnesių skaičiumi, minėta įmoka neišdėstoma pagal priklausomumą atskirais mėnesiais, o visa kompensacija yra įtraukiama į atsiskaitymo mėnesį išmokamo darbo užmokesčio bendrą sumą, nuo kurios ir vykdomi palaikymai į biudžetus.

Darbo ginčai

Teismuose yra bylų, kuriose darbuotojai vienu ar kitu motyvu skundžia jų atleidimą iš darbo šalių susitarimu. Darbuotojas, kuris mano, kad su juo darbo sutartis buvo nutraukta nepagrįstai, per vieną mėnesį nuo atitinkamo dokumento apie atleidimą iš darbo gavimo dienos su ieškininiu dėl neteisėto atleidimo gali kreiptis tiesiogiai į teismą.

Darbuotojai darbo bylose yra atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo (Civilinio proceso kodekso 83 str.1 d. 1 p.). Kartu žinotina, kad kai buvęs darbuotojas inicijuoja teisminį ginčą dėl atleidimo iš darbo, visais atvejais išlieka darbdavio pareiga teisme įrodyti, jog darbo sutartis su darbuotoju nutraukta pagrįstai ir teisėtai.

Nutraukiant darbo sutartį šalių susitarimu, svarbiausias derybų objektas yra piniginės kompensacijos klausimas. Kompensacijos dydis nėra reglamentuotas įstatymų ir kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas šalims susitarus.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Ekonomika su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

1 atsiliepimas į "Darbo sutarties nutraukimas šalių susitarimu"

  1. urbi et orbi

    man paciam teko 2 kartus isbandyti tai savo kailiu,bet darbuotojas dazniausiai yra priverstas sutikti,nes visose srityse lietuvoje darbdaviai pardavineja darbo vietas-o tai jau rimta korupcija griaunanti valstybes pamatus ir su tuo reikia kovoti ir dar bus labai kovojama-nes manau ,kad toky vadova reiktu jau saudyti pagal 3 principa,nes jis niekada neprisipazins,ir kol neveiks ystatymas /a la stalin lenin hitler/bez suda i sliadstvija valstybe neatsistos ekonomiskai.vaikai iki 35-40 metu yra dar nesubrende uzimti rimtas valdiskas pareigas,o dabar -valdzioje vien vaikai.ieskokime talentu-tada ir valstybeje bus rvarka.

Komentuoti: urbi et orbi Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.