Nors Medininkų pilį buvo planuota atstatyti iki Lietuvos tūkstantmečio vardo paminėjimo jubiliejaus 2009 metais, jokių statybos darbų dar nematyti.
Apie Medininkų pilies atstatymą pradėta kalbėti jau seniai – kai tik pilis 2004 metais priskirta Trakų istorijos muziejui. Galbūt jo direktoriui Virgilijui Poviliūnui ramybės nedavė kontrastai – išdailinta, prižiūrima Trakų pilis ir apgriuvusios, krūmais apaugusios Medininkų sienos. Tas pats šeimininkas, o tokie skirtingi vaizdai. Matyt, pasireiškė ir visų Lietuvos istorikų ambicijos – iki Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimo 2009-aisiais atstatyti reikšmingą, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus menančią pilį.
Mūro civilizacijos ištakos
Medininkų pilis pastatyta dar pagoniškosios Lietuvos laikotarpiu (istorikai spėja, kad XIV amžiaus antroje pusėje), o šios epochos „apčiuopiamų” liudijimų išlikę nedaug. Valdant Gediminui aplink pagoniškos valstybės branduolį – Vilnių – buvo suformuota gynybinė mūro pilių sistema: Medininkai, Lyda, Krėva, Trakai. Pasak istoriko Alfredo Bumblausko, šios pilys – mūsų mūro civilizacijos ištakos. Didžiausia tokių aptvarinių pilių – Medininkų. Jos kiemas – beveik 2 ha, o visas gynybinis kompleksas užima 6,5 ha. Beje, tai vienintelė Lietuvoje pilis, turėjusi net du apsauginius gynybinius griovius.
Rodos, jau ir šių faktų pakanka argumentuoti atstatymo reikšmingumą.
Pagrindinė tokių pilių statybinė medžiaga – akmenys iš aplinkinių laukų ir kalkių skiedinys. Jas statyti lietuviai mokėsi iš vokiečių – ne tik puldami jų pilis, bet ir ten kalėdami į tenykščius mūrus gerai įsižiūrėjo.
Dabar žvalgantis po Medininkų pilies liekanas matyti visokių bandymų įvairiais laikais sulipdyti griūvančias sienas naudojant ir naujas plytas, ir cementą. Tačiau bet kokie geri ketinimai dėl lėšų trūkumo taip ir baigdavosi vos prasidėję. Medinėmis lentomis buvo apdengtos pagrindinio bokšto liekanos – kad lietus ir sniegas mūro neardytų. Dabar ir šis stogas nugriuvęs, o ant likusių dviejų sienų kampo viršaus jau kelerius metus lizdą suka gandrai – tik tiek pilyje likę gyvybės.
Nejaugi Medininkams reikės sulaukti poeto, apdainuosiančio jos nykstantį grožį (kaip kadaise „pelėsiais ir kerpe apaugusią” Trakų pilį apdainavo Maironis), kad būtų imtasi ją atstatyti?
Tetrūksta 25 milijonų
„Esame parengę atstatymo projektą, rugsėjo mėnesį teiksime paraišką gauti lėšų. Ar tikimės jų gauti? Žinoma! Jei nesitikėtume, nebūtume visko pradėję”, – pasakoja Trakų istorijos muziejaus direktorius V.Poviliūnas. Iš viso reikėtų 25 mln. litų. Pirminiam pilies atstatymo darbų etapui finansuoti reikėtų 12 mln. litų. Anot V.Poviliūno, tikimasi sulaukti ne tik valstybės, bet ir nevyriausybinių organizacijų, privačių įmonių, asmenų paramos. Jau dabar JAV lietuvių inžinierių ir architektų sąjunga yra surinkusi apie 100 tūkst. JAV dolerių aukų Medininkų pilies atstatymo fondui. Jie kol kas įšaldyti.
Pirmieji darbai – kitąmet
Kaip pasakojo V.Poviliūnas, gavus lėšų pirmieji darbai prasidės jau ateinančiais metais. „Visko iki 2009 metų tai tikrai nespėsime padaryti, bent jau pagrindinį bokštą (donžoną) atstatysime, – sakė jis. – Stengsimės, kad jame Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio jubiliejaus išvakarėse galėtumėme priimti pirmuosius lankytojus.” Bokštas, kuriame per archeologinius tyrinėjimus buvo rasti unikalūs XIV amžiaus sieninės tapybos fragmentai, bus restauruojamas pagal Jono Glemžos parengtą projektą.
Apsilankę Medininkuose čia aptikome tik triūsiančius darbininkus – vietos gyventojai Helena ir Kazimieras Gaidukevičiai didžiajame pilies kieme pjovė žolę, atželiančius krūmokšnius. Jie papasakojo, kad neseniai pirmame bokšto aukšte buvo surinktos mūro nuolaužos ir šiukšlės. Dabar jau galima palypėti keletą aukštų į viršų. Bokštas buvo penkių aukštų, o šeštame – apžvalgos aikštelė. Planuojama atstatyti visus aukštus. Mūro sienose matyti skylės – buvusių medinių perdangų sijų vietos. Keleto aukštų sijos pakeistos betoninėmis. Kadaise šiame pagrindiniame bokšte buvo ir gyventa. Atstačius čia turėtų įsikurti ir muziejus, ir konferencijų salė. Juk didelis Medininkų pilies kiemas – puiki vieta rengti įvairius renginius.
Amatų miestelis
„Gal Medininkai ir nebus taip sutvarkyti kaip Trakų pilis (sakoma, kad Trakai pernelyg išdailinti), svarbu, kad pilis atgytų, kad būtų lankoma, – sakė V.Poviliūnas. – Antrasis pilies atstatymo etapas būtų įrengti amatų miestelį kieme, tuomet pilis galėtų veikti nuolat. Ketinama pastatyti kalvę, juvelyrų, puodžių, odininkų, stiklių, kitų viduramžiškų amatų dirbtuves.” Negi prastesni Medininkai už Trakus būtų rengti viduramžių šventėms? Pilies kiemas net didesnis – pats didžiausias Lietuvoje ir vienas didžiausių Rytų Europoje. Net nebūtina būtų konkuruoti su viduramžių švenčių tradiciją pradėjusiais Trakais. Tokių istorinių renginių galėtų vykti dar daugiau. Pamenu, šiemet Trakuose pas mus apsilankę riterių klubų nariai baltarusiai gyrėsi, kad pas juos tokios šventės vasarą vyksta vos ne kas savaitgalį – vis kitoje pilyje.
Tačiau iki šių svajonių, kaip sakė V.Poviliūnas, pirmiausia Medininkuose reikėtų įrengti… tualetą. „Dabar nedrįstame lankytojų kviesti į pilį – net tualeto čia nėra. Anksčiau buvome
pastatę biotualetą, tačiau radome sudaužytą. Stovėjo informacinis stendas. Ir to nebeliko. Svetimi juk neatvažiuoja, taigi vietiniai suniokoja”, – pasakojo V.Poviliūnas.
Nėra veikiančios kavinės
Medininkai kol kas traukia pavienius turistus. „Mes kasdien 9 val. vartus atrakiname, 17 val. užrakiname. Žmonės nori užeiti, pasidairyti. Aną dieną buvo atvykusi švedų pora, apėjo pilies kiemą”, – pasakojo žolę pjovusi Helena.
Tačiau žemi kiemo vartai – ne kliūtis įeiti bet kada. Vakarais čia buriasi Medininkų jaunimas. „Mūsų kaime nei kultūros namų nėra, nei nieko kito, kur jaunimas galėtų rinktis”, – sakė Helena. Ką jie čia veikia, išduoda viename mažame šoniniame bokštelyje besimėtantis degtinės butelis.
V.Poviliūno nuomone, kad pilis atgytų, reikia ne tik sienas, įvažiavimo vartus sutvarkyti, įvesti elektrą, kanalizaciją, bet ir nakvynės namus, kavinę pastatyti, tada pasiteisintų ir konferencijų salės įrengimas. Kol kas atvažiavus būriui turistų ir sumanius čia praleisti dieną, nėra kur pavalgyti. Nors įvažiavus į Medininkų kaimą iškart pasitinka ryški rodyklė, rodanti kelią į kavinę, nukakę iki jos, randame užrakintus vartus. Kabo tik užrašas, jog kavinė priima užsakymus (suprask – gedulingiems pietums, kitu atveju čia pavalgyti negausi). Ir nors iki Medininkų nuo Vilniaus, kaip iki Trakų – 30 km, tačiau norint, kad jie būtų patrauklesni turistams, reikia bent šių minimalių paslaugų. Netoli nuo sostinės ir 10 km nuo Baltarusijos sienos stovinti Medininkų pilis galėtų tapti vienu šalies kultūros turizmo centrų. „Vilties, jog gausime lėšų jai atstatyti, yra ir dėl to, kad ji penkta įrašyta į svarbiausių šalies istorinių objektų sąrašą”, – sakė V.Poviliūnas.
O pasidairyti dar yra kur ir už pilies kiemo – visai netoli stūkso
Juozapinės kalnas (292,70 m virš jūros lygio), ilgą laiką laikytas aukščiausia Lietuvos žemės paviršiaus vieta. Ir tik pernai geografai šalia jo atrado daugiau nei metru aukštesnę viršūnę, kurią pavadino Aukštojo vardu.
Pilies eksponatai – Vilniuje
Tik įėjus pro pagrindinius pilies kiemo vartus dešinėje dar stovi buvusio ūkinio pastato liekanos. „Pamenu, vaikystėje su tėvu ne kartą lankėmės, labai įdomus muziejus buvo, daiktų visokių iš pilies rodyta, – pasakojo keturiasdešimtmetis vietos gyventojas K.Gaidukevičius, dabar su žmona prižiūrintis pilį. – Lietuvai atgavus nepriklausomybę eksponatai išvežti į Vilnių, pastatas pamažu sunyko.” Pasak Trakų istorijos muziejaus direktoriaus, šis medinis namelis būtų atstatytas pirmiausia, čia įsikurs ūkinės patalpos.
Turės darbo ir archeologai, mat pilies teritorija mažai tyrinėta. Pasak V.Poviliūno, istorikai su gamtininkais turės susitarti, ką daryti su aplink pilį augančiais medžiais. „Yra čia ir didelių ąžuolų. Turėsime apsispręsti, kas svarbiau – išsaugoti medžius ar palikti vaizdą, kad būtų geriau matyti pilį”, – sakė V.Poviliūnas. Kol kas darbininkams nurodyta tik iškirsti krūmokšnius. Manoma, kad pilies kieme buvę keli mediniai pastatai, kuriuose gyveno ir pilies vyresnysis. Tačiau daugiau ką nors apie tai pasakyti bus galima tik po archeologinių tyrimų. Nedaug ką apie Medininkų pilį rasime ir istorijos knygose.
Įspūdingai turėtų atrodyti atstatytos visos didžiojo kiemo sienos. Jų aukštis siekia iki 12 m, storis – iki 2 metrų. Tai palyginti nestoros sienos. Istorikų teigimu, tokios buvo statomos iki ugninių šaunamųjų ginklų atsiradimo. Tačiau tokių sienų pakako, kad jomis galėtų karstytis kaimo vaikai. „Pamenu, mes paauglystėje sienų viršumi su draugais lakstydavome”, – pasakojo K.Gaidukevičius. Ir nežinia, kiek akmenų be priežiūros paliktoje pilyje taip buvo nuspardyta. Dabar gerai, kad bent didelė dalis sienų saugant jas nuo lietaus apdengta stogeliu.
Didžiųjų kunigaikščių pilis
Lietuvos didžiuosius kunigaikščius Gediminą, Vytautą ir Kazimierą menanti Medininkų pilis pirmą kartą minima 1387 metais, Kryžiuočių ordino žvalgų kelių aprašymuose. XIV amžiaus pabaigos-XV amžiaus pradžios rusų Bychovco kronikoje rašoma, jog ši pilis buvo mūrinė. Istorijos šaltiniai teigia, jog 1415 metais Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas Medininkų pilyje parašė laišką Kryžiuočių ordino didžiajam magistrui, o 1426-aisiais ją vadino „sava pilimi”. Anot XIX amžiaus rašytojo romantiko Vladislovo Sirokomlės, Medininkų pilyje buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero vasaros rezidencija, kurioje jo vaikus, taip pat ir vėliau šventuoju paskelbtą Kazimierą, mokė garsus lenkų istorikas Janošas Dlugošas. XIX amžiuje istorikas Teodoras Narbutas teigė, kad būtent šioje pilyje karalaitis Kazimieras ir mirė.