Atmintis – kaip ola, į kurią kasdien sukrauname savo gyvenimo lobius. Vieni težinome slaptažodį, kaip ten patekti ir kur kas sudėta. Nesistebime, kai senyvo amžiaus žmonės pasiklysta, užmiršta ką valgę pusryčių – juk į senatvę atmintis silpnėja. Bet kai tai atsitinka keturiasdešimtmečiui? Ar tai jau silpnaprotystės požymiai?
Šimtas metų po Alzheimerio
Didžiausios tinginės yra mūsų smegenys. Vidutiniškai per savo gyvenimą žmogus išnaudoja tik 10 proc. smegenų. Ką veikia likusios 90 proc.? Ilsisi. Nes dažniausiai mes joms tai leidžiame. Ar reikia stebėtis, kad kartais jos nutaria „atsistatydinti”. Tuomet ištinka tai, apie ką aplinkiniai sako: „Nukvailėjo”. Oficialioji medicina tai vadina demencija (lot. beprotybė arba įgyta silpnaprotystė).
Tai elgesio ir atminties pokyčiai – laipsniškas protinių gebėjimų mažėjimas dėl galvos smegenų ligos, kuria sergant žūsta nervinės ląstelės ir jų jungtys.
Net pusei pacientų šie simptomai atsiranda dėl Alzheimerio ligos. 25 mln. žmonių pasaulyje kenčia nuo jos, Lietuvoje – beveik 30 tūkstančių. Ligos priežastimi gali būti paveldėjimas, traumos, rūkymas, galvos traumos, kai prarandama sąmonė, persirgta depresija ir kitos įvairios ligos. „Vis dėlto pagrindinė priežastis yra genetinis paveldėjimas. Tai lemia biocheminiai procesai, vykstantys smegenyse, nulemti genų”, – teigia Valstybinio psichikos sveikatos centro direktoriaus pavaduotojas Mindaugas Rusteika.
Šį birželį mokslininkai paskelbė atradę naują Alzheimerio geną – GAB2. Ir kad tai reikšmingiausias atradimas nuo to laiko, kai vokiečių psichiatras Aloisas Alzheimeris aprašė ir 1906 metais Vokietijos psichiatrų konferencijoje Tubingene perskaitė žymiąją paskaitą apie ligos simptomus. Jo vardu ir pavadinta sunykstančios atminties liga. Nors šiandien vis dar teigiama, kad ši liga dažniausiai pasireiškia vyresniems nei 65 metų žmonėms, pirmoji pacientė Augustė turėjo vos 51-erius.
Kas lieka viską užmiršus
Tai, kad dingsta atmintis, nėra natūralus senėjimo procesas. Alzheimerio liga pirmiausia pakenkia trumpalaikei atminčiai. Todėl žmogus neprisimena, kas jį aplankė ryte ir kur pasidėjo raktus – juos gali surasti šiukšlių dėžėje ar po pagalve. Tačiau jis puikiai pasakoja savo jaunystės nuotykius. Ir netgi po kelis kartus tam pačiam kaimynui. Po to užgriūva visas cunamis sutrikimų – parduotuvėje nebeaišku, ką daryti su pinigais, nesuprantama, kur pradingo automobilis, jei ką tik stovėjo aikštelėje. Sutrikus ilgalaikei atminčiai visiškai išryškėja ligos požymiai. „Tėvelis išeidavo net neapsirengęs, vaikščiodavo po miestelį neprisimindamas kur esąs ir ko ieško”, – šią vasarą pasakojo draugė, gyvenanti Čekijoje. Ji medikė, todėl tėčio ligos eiga nebuvo nesuprantama ar keista. „Tuo metu, kai jau nieko nebeatsiminė, net savo vardo, jis žinojo, kas esame mes – aš, vyras, sūnus. Jis mus pažino iki pat išėjimo Anapus. Turbūt todėl, kad buvome artimiausi žmonės, juo kasdien rūpinomės. Paskutiniais mėnesiais jis buvo lyg didelis mažas vaikas”, – pasakojo medikė. Tėčio ligą ji sieja ne su genais, o su daugybe išgyvenimų, kurių teko patirti dirbant atsakingą darbą.
Susirgusieji išgyvena nuo 7 iki 20 metų, nes paskyrus gydymą ligos progresavimą galima sulėtinti. O gal yra būdų, kaip išsaugoti atmintį?
Stebuklinga smegenų treniruotė
Septyniasdešimtmetė mama nuolat sprendžia kryžiažodžius: „Tai pats geriausias būdas, kuriuo aš atsikratau galvos skausmo. Ir atmintis pagerėjo.” Tokia smegenų mankšta – puikus vaistas smegenims. Ir tai ne bobučių pasakos, o Alzheimerio ligos tyrėjų rekomendacijos. Vis daugiau tyrimų rodo, kad paprastos priemonės gali sumažinti silpnaprotystės riziką. Svarbu, kad smegenys turėtų darbo. „Tavo smegenys yra kaip raumenys – naudokis jomis, kitaip jos atrofuosis. Mink naujas mįsles, išmok žaisti šachmatais, mokykis užsienio kalbų arba pamėgink išspręsti rimtą problemą darbe”, – sako JAV psichologė Elizabeth Edgerly. Ir priduria: „Visuomeninis gyvenimas taip pat turi svarbią reikšmę. Nesėdėk prie televizoriaus. Žmonės, priklausantys bažnytinei bendruomenei arba knygų bičiulių klubui, sensta sveikiau.” E.Edgerly vadovauja nemokamiems kursams, kuriuos rengia JAV Alzheimerio draugija ir per kuriuos žmonės mokomi, ką daryti, kad būtų išsaugotas smegenų darbingumas.
Lietuvoje tokių kursų specialiai Alzheimerio prevencijai kol kas nėra. „Yra gydymas, per kurį išsiaiškinama, ar iš tiesų žmogus susirgo šia liga. Ir šeimos narių mokymas, kaip ligonius prižiūrėti,
kaip su jais bendrauti, kaip juos saugoti. Veikia kelios nevyriausybinės organizacijos, susijusios su sergančiaisiais. Prevencija? Tai straipsniai spaudoje. Su patarimais, kaip lavinti atmintį. Juk sensta ir kūnas, ir smegenų veikla. Ką lavini, tas geriau veikia ir senyvame amžiuje”, – sako M.Rusteika.
Geros profesijos
Mokslas ir žinios nepakenks, o daugeliu atvejų netgi atitolins klastingą ligą. Turbūt nesunku pastebėti, kad žmonės, kurie visą gyvenimą nuolat turi įsiminti tekstus, retai suserga atminties ligomis. Aktorė Vaiva Mainelytė mano, kad tekstų mokymasis lavina atmintį: „Jeigu žmogus treniruoja kūną, sąnariai tampa lankstesni, judėti lengviau. Ir atminčiai tai galioja. Kai ruošiuosi skaityti poeziją, kaip maldą eilėraščius kartoju. Einu parku, gatve ar ilsiuosi prie jūros ir skaitau eiles. Dažnai net nepatogu, kad per jas žmonių nematau. Po to man sako: „Tu tokia išdidi, nesisveikini.” Iš patirties žinau, kad aktoriai beveik niekada neserga atminties susilpnėjimu. Mano kolegė Kazimiera Kymantaitė iki pat mirties kartojo tekstus – jos atmintis buvo kuo šviesiausia, kol užmerkė akis. Gražina Balandytė, sulaukusi gražaus jubiliejaus, taip pat turi fantastišką atmintį.”
Dainininkas Gytis Paškevičius irgi nuolat lavina atmintį – mokosi dainų tekstus atmintinai. „Bet aš nekalu jų. Sudedu lyg į lentynas į galvą. Būna, kad pamirštu. Todėl koncertuodamas visuomet turiu tekstą prieš akis. Į jį žvilgteliu, jeigu staiga užsimiršta dainos žodžiai. Žmogus – ne kompiuteris. Jei išgirstu repliką iš salės, ji gali išmušti iš vėžių. „Tu vėjo paklausk” tiek kartų esu dainavęs, o per vieną koncertą pradėjau ir suvokiau, kad neprisimenu antro posmelio žodžių. Ir visai netikėtai „atkrito” – prisiminiau”, – pasakoja Gytis.
Televizijos orų pranešėjai sako, kad išėję iš filmavimo kabinų jau neprisimena, kokius orus ką tik pranešė. Bet tai netrukdo atsiminti visa kita. Su nuolatiniu informacijos kaupimu glaudžiai susijusi žurnalisto profesija. Kai per vieną dieną reikėdavo įsiminti ir taisyklingai užrašyti dešimt pavardžių, o kitą dieną jos keisdavosi, netikėtai išmokdavau „užmiršti”. Tarsi įsakydavau smegenims, kad šią informaciją laikytų tam tikrą laiką. Ar viskas taip ir užsimiršdavo? „Nemanau, kad specialiai galima pamiršti. Mes nieko neužmirštame. Tą informaciją „padedame” savo smegenyse ir „išsitraukiame”, kada ji reikalinga. Pavyzdys? Hipnozės seansai, per kuriuos žmogus prisimena seniai pamirštus įvykius”, – aiškina M.Rusteika.
Kad nesvarbi informacija, prapuldama galvoje, kartais primena santaupas kiauroje kojinėje, geriausiai iliustruoja TV laida „Klausimėlis”. Jos vedėjas Juras Jankevičius sako, kad atsakymus lemia prioritetai: „Žmogui gal nėra svarbus faktas, kad žemė apvali. Nereikia užmiršti, kad jam gali būti svarbiausia kainos parduotuvėje. Būtent tuo ir aiškinčiau keistus atsakymus laidoje. Manote, aš juos visus atsimenu? Nebent chrestomatinius. Tokius kaip vienos moteriškės Skuode, neva Mozė atrado, kad Žemė apvali ir ji yra už 30 kilometrų nuo Saulės. Ar kad Valdovų rūmai sugriuvo, nes buvo pastatyti iš molio, todėl dabar bus marmuriniai.”
Atmintis neturi išrinktųjų
Gali būti, kad išimtys patvirtina taisykles, ir žmonės, kurie nuolat mokosi, skaito, kartoja tekstus, Alzheimeriu neserga. Nes aktorius ir JAV prezidentas Ronaldas Reaganas 1994 metais susirgo šia liga ir po dešimties metų mirė nuo jos sukelto plaučių uždegimo. „Reaganas filmavosi – tai laikina. Tekstą įsimeni tik trumpam laikui. Manau, vienkartinis teksto išmokimas atminties negerina”, – mano V.Mainelytė. Alzheimerio riziką padidina nuolatiniai išgyvenimai ir stresai. Nesunku prisiminti, kad R.Reaganas buvo optimistas, tačiau jo gyvenimas nebuvo lengvas. Jis patyrė daug nelaimių ir sunkių ligų: 1981 metais – pasikėsinimas į prezidento gyvybę, 1985-aisiais – storosios žarnos vėžio operacija, 1987 metais – prostatos ir odos vėžio operacijos.
Neišvengė asmenybės sunykimo dėl Alzheimerio ligos ir airių rašytoja Iris Murdoch, sirgusi penkerius paskutinius gyvenimo metus. Neteisinga būtų kaltinti ją per maža smegenų mankšta – ji žinojo daugiau nei daugelis bendraamžių.
Specialistų nuomone, nėra statistikos apie profesijų įtaką Alzheimeriui. Bet žmonės, kurie dirba intensyvų protinį darbą, rečiau turi šią bėdą negu tie, kurie dirba fizinį darbą. Kita vertus – ši liga greičiau pastebima, kai ja suserga intelektualia veikla užsiimantys žmonės. Aišku viena: liga niekada neatsiranda dėl vienos priežasties, ją lemia psichiniai, sociologiniai, biologiniai veiksniai. Gydymas gana aiškus: skiriami vaistai. Todėl labai įdomiai skamba pranešimai, kad žuvis gali padėti gydyti silpnaprotystę ar kad atmintį išsaugo ir grąžina augalas ginkmedis. Kaip ir tai, kad ciberžolė yra panacėja, sauganti atmintį, o vartojant šviežias sultis gali net 76 proc. sumažėti rizika susirgti Alzheimerio liga.
Gali, bet gali ir nesumažinti. O ką mano medikai? „Aš manau, kad tai reklama. Neteko girdėti, kad maisto produktai gydo šią ligą”, – sako M.Rusteika. Būtų neblogai pasitikrinti atmintį specialiais testais. Arba konkrečiais nutikimais. Jeigu vykdama į kurortą prie jūros autobusų stotyje pamatėte, jog esate su šlepetėmis – tai dar ne Alzheimeris. „Bet kai į priėmimą Prezidentūroje ateisite su jomis – tai Alzheimeris”, – diagnozavo M.Rusteika. O kas vietoje žuvų, ciberžolės ir ginkmedžio? Atsiverskite priešpaskutinį mūsų žurnalo puslapį ir spręskite kryžiažodį. Jei nepadės, tai bent nepakenks.
sudas.lol. 😳 👿 fuck.off