Apogėjų pasiekusios nekilnojamojo turto kainos iš automobilininkų kišenės traukia ir milžiniškas sumas už garažus, kurių vertė neadekvati būsto vertei. Be to, garažai, kaip teigia specialistai, gali dažniau pakenkti keturračiams, negu būti naudingi.
Vilnietis Balys Kazakevičius pasakoja, jog nuomojosi mūrinį nešildomą garažą. Atvėrus vartus ši patalpa padvelkdavo rūsio drėgme, tačiau vairuotojas nekreipė į tai dėmesio. Manė, jog bent jau dėl saugumo pastatyti nakčiai automobilį taip parankiau. Kartą sugrįžęs po trijų mėnesių išvykos vyriškis atskubėjo į garažą ir atvėręs vartus aiktelėjo. Akinančiu baltumu spindėjęs keturratis bičiulis buvo „persidažęs” geltonai purvina spalva, tarsi iš liūdesio. Perbraukęs ranka per vos kelerių metų automobilio šonus šeimininkas apčiuopė tiršta tyre pasidengusius metalo paviršius. Ne vieną automobilį turėjęs, tačiau visus laikydavęs kiemuose ar aikštelėse, Balys teigia kaip gyvas anksčiau neregėjęs tokio dalyko. Ankstesnį blizgesį grąžinti pavyko tik po kelių nepigiai kainavusių plovimo ir poliravimo procedūrų.
Nespėja išdžiūti
Vienas keturračių „kalinimo” garažuose priešininkų – automobilių priežiūros ekspertas Viktoras Kaštelionis. Jo teigimu, automobilio ilgalaikiškumą lemia rida, eksploatacijos intensyvumas ir laikas. Ne paskutinėje vietoje laikymo, klimato sąlygos ir priežiūra. Vidutiniškai vairuotojas nuosavu automobiliu per metus nuvažiuoja apie 15 tūkst. km. Tai sudaro tik apie 300 val. nepertraukiamo važiavimo. Visą likusį laiką jis stovi kieme, aikštelėje ar garaže. Tarnybiniam automobiliui geriau – daugiau judėdamas jis spėja visiškai išdžiūti. Ypač svarbu, kad uždarose erdvėse nuolat nesikauptų drėgmė. Nuplovus automobilį rekomenduojama ne iš karto statyti į garažą, o juo šiek tiek pavažiuoti. „Analogiška situacija lyjant – šlapias automobilis blogai vėdinamame garaže nespėja visiškai išdžiūti. Neatsitiktinai įrengiant naujus garažus daugiau dėmesio skiriama ne šildymui, bet gerai ventiliacijai”, – teigia V.Kaštelionis.
Pravartesnė antikorozinė apsauga
Pasak chemijos mokslų daktaro Kęstučio Mikučionio, pavojų kėbulo paviršiams drėgmė pradeda kelti tada, kai atsiranda dažų sluoksnio pažeidimų. Vanduo su druskų priemaišomis pavojingiausias ten, kur nepasiekia ranka ir retai užklysta žvilgsnis – automobilio dugnui, slenksčiams, kitoms uždaroms ertmėms duryse, sparnuose, ratų arkose. Intensyvų ardomąjį poveikį rodo džiūstant likusios dėmės. Kuo jos mažesnės, tuo intensyvesnė korozija tame plote. K.Mikučionio įsitikinimu, už garažą visais atžvilgiais pravartesnė papildoma antikorozinė apsauga. Ji profesionaliai padengiama specialiuose centruose.
Nebedengiami
„Dabar jau nebematyti automobilių, uždengtų specialiu brezentiniu uždangalu, kuris buvo populiarus prieš kelias dešimtis metų. Kažkada tokie uždangalai būdavo kaip privalomas automobilio priežiūros atributas, – grindžia savo teiginius V.Kaštelionis. – Pastaruoju metu kardinaliai pasikeitė samprata apie automobilio kėbulo apsaugą.” Uždangalas sergsti nuo sniego ar ledo, tačiau dėl jo gali atsirasti spalvinių dėmių ant kėbulo. Medžiagai netolygiai prigludus prie kėbulo, ji sugeria atmosferoje esančias kenksmingas chemines medžiagas, o drėgnam audiniui džiūstant, medžiagų koncentracija kinta. Po kurio laiko ant kėbulo paviršiaus įsispaudžia net audinio raštas. Vėjuotomis dienomis atsipalaidavęs audinys kėbulo dažus bei apsauginį lako sluoksnį tiesiog nutrina ar net nudaužo. Dėl apsauginio audinio dažai gali ir atšokti. Esant didelei drėgmei, ir kaitriai saulei po audiniu – tikras šiltnamis. Temperatūra čia padidėja keliasdešimt laipsnių. „Per mažiausius mikroįtrūkimus dažuose, kurių apstu net ir gerai prižiūrėto kėbulo paviršiuje, drėgmė prasiskverbia prie metalo. Tarp dažų sluoksnio ir pliko metalo susiformuoja korozijos židiniai. Kad jie nebadytų akių, kompleksinis kėbulo dažymas neišvengiamas”, – sako V.Kaštelionis.
Apgaulingas įspūdis
K.Mikučionio teigimu, kuo aukštesnė vidutinė metinė temperatūra, tuo garaže blogiau laikyti automobilį. Jo apsauginės dangos dėl temperatūrų skirtumo greičiau sensta, pažeistose vietose intensyvėja korozija. Sausai atrodantis automobilis – tarsi miražas. Automobilio, stovinčio vėdinamame garaže, uždaros kėbulo ertmės drėgmę išlaiko iki kelių savaičių. Žiemą garaže sąlygos dar sunkesnės. Dėl didelio temperatūrų skirtumo automobilio kėbulas ir vidus rasoja. Tai drėgnesnio ir šiltesnio oro, esančio garaže pasekmė. Net šaltas garažas žiemą geriau už šildomą arba esantį po namu. Įkaitę automobilio agregatai – variklis, pavarų dėžė ir kt. temperatūrą garaže padidina. Tokios sąlygos korozijai – idealiausios. Atėjus žiemai daugelis automobilininkų susimąsto apie būstą savo keturračiams. Iš pirmo žvilgsnio garažo nauda labai patraukli. Atsirakinai rytą vartus, nei tau sniego valyti, nei ledo gremžti, sėdi ir važiuoji. Tik ši patalpa turi atitikti tam tikrus reikalavimus. Priešingu atveju garaže prastovėtas laikas padarys nepataisomą žalą, kokios nebūtų net „apnakvindinant” automobilį po atviru dangumi.
Tinkamiausia – atvira pastogė
Paliktam atviroje vietoje automobiliui žalingiausia ne saulės radiacija, o krituliai. Juose apstu kenksmingų cheminių junginių, žalingų apsauginiam dažų sluoksniui. Saulės veikiami supleišėja prietaisų skydai, sensta plastikiniai ir guminiai apdailos elementai. Jie praranda elastingumą ir spalvą.
Žiemą ir ankstyvą pavasarį kėbulo įlinkimuose, grioveliuose, net ir ant horizontalių paviršių susikaupęs vanduo užšąla. Plėsdamas šąlantis vanduo ardo kėbulo sujungimus ir mikroįtrūkimus, atsiradusius dėl natūralaus kėbulo senėjimo. Senesniam automobiliui vandens padaroma žala didesnė negu naujam. Vis dėlto minėti veiksniai kenksmingumu neprilygsta drėgnam garažui, temperatūrų skirtumų ardomajai veiklai. „Paradoksalu, bet neretai ištisus metus po atviru dangumi stovintis automobilis atrodo ne taip stipriai korozijos pažeistas, negu saugomas garaže”, – teigia V.Kaštelionis. Jo įsitikinimu, geriausia automobilio saugojimo vieta – pastogė atvirais šonais. Čia automobilio neveikia saulės radiacija, krituliai, po kelionės jis greičiau atvėsta.