Sudžiovinta ir sumalta cinamono medžio žievė skleidžia nepakartojamą specifinį aromatą. Dėl to jį vertino ir senovės Rytų išminčiai, ir Europos karaliai. Dabar cinamonas – prieskonis, be kurio neišsiverstų nė vienas save gerbiantis virėjas. Manoma, kad jis turi ir gydomųjų savybių.
„Išpuošiau savo guolį užvalkalais,
spalvotomis Egipto lino lovatiesėmis;
iškvėpinau savo lovą mira,
alaviju ir cinamonu”,
– tai eilutės iš prieš beveik tris tūkstantmečius parašytos Biblijos Patarlių knygos. Manoma, kad dalį jos sukūrė pats karalius Saliamonas. Taigi jau didysis išminčius vertino kvapiosios žievės – cinamono – savybes.
Tūkstantmečių senumo aromatas
Iš tiesų cinamonas Vakarų pasaulyje žinomas labai seniai – iš Kinijos į Egiptą jis buvo vežamas jau apie 2000-uosius metus prieš Kristų. Šis prieskonis buvo taip vertinamas, kad tiko kaip dovana monarchams ir kitiems įtakingiems didžiūnams. Apie jį užsiminė pirmasis istorikas Herodotas, o senovės Romos imperijos valdovas Neronas 65-aisiais mūsų eros metais per savo žmonos Popėjos Sabinos laidotuves sudegino visų metų cinamono atsargas.
Viduramžiais vakariečiams buvo didelė paslaptis, iš kur atsiranda cinamonas. Arabų prekeiviai sausumos keliais jį gabeno į Aleksandrijos miestą Šiaurės Afrikoje, o iš ten jį perpirkdavo Venecijos pirkliai. Cinamonas buvo viena svarbiausių priežasčių, kodėl europiečiai taip atkakliai ieškojo jūros kelių į Tolimuosius Rytus. Iškilus Otomanų imperijai prekyba Viduržemio jūra sutriko, tad reikėjo prasimanyti kitokių būdų gauti kvapiųjų prieskonių.
Portugalų jūreiviai XV amžiaus pabaigoje atrado Ceilono salą (dabar Šri Lanka), kur cinamono prieskonių gamyba buvo rezervuota išskirtinai aukščiausiosios kastos atstovams. Portugalai saloje įkūrė savo fortą ir išsaugojo cinamono prekybos monopolį daugiau kaip šimtmetį. Kai olandai išstūmė portugalus iš Ceilono, vienas kapitonas laiške namo rašė: „Salos krantai pilni cinamono, ir jis geriausias visuose Rytuose. Esant palankiam vėjui, aromatą galima uosti dar aštuonios lygos nuo kranto.” Olandai pradėjo patys auginti cinamono medžius, užuot ieškoję jų gamtoje.
Vėliau cinamonas išplito ir kitur Azijoje, todėl kai britai dar kartą perėmė Ceilono salą iš olandų, šio prieskonio monopolio svarba buvo gerokai sumenkusi. Europos kilmingieji didžiausius pinigus buvo pasirengę kloti už kavą, arbatą, cukrų ir šokoladą.
Vertingiausia – žievė
Cinamonas yra nedidelis (tik 10-15 metrų) visžalis medis, kilęs iš Šri Lankos ir Pietų Indijos. Jo lapai pailgi, augantys kekėmis žiedai yra žalsvos spalvos ir, kad ir kaip keista, skleidžia nemalonų kvapą. Vertingiausia šio medžio dalis – žievė. Išdžiovinta ir sutrinta ji virsta kvapiuoju cinamono prieskoniu, dėl kurio, kaip minėta, varžydavosi valstybės.
Gardžiuoju aromatu cinamonas išsiskiria dėl kvapnaus aliejaus, kuris sudaro iki procento žievės. Išspaustas aliejus yra aukso geltonumo, aštraus skonio ir stipriai kvepia.
Kad būtų galima parduoti cinamono žievę, visai jaunas medelis nukertamas. Kitais metais iš likusio kelmo išauga dar apie tuziną ūglių. Jų žievė nulupama ir paliekama džiūti. Prieskoniams naudojamas tik plonytis (apie pusės milimetro) vidinis žievės sluoksnis, kuris džiūdamas susiraito į ilgą lazdelę. Ši supjaustoma maždaug 10-15 centimetrų gabalėliais ir parduodama. Žievę sutrynus gaunami kvapnūs milteliai.
Dažnai kaip cinamonas parduodami labai panašaus augalo kasijos žievė bei jos milteliai. Kartais ji vadinama Indonezijos cinamonu. Kasijos žievė storesnė, milteliai rupesni, tamsesnės, rausvai rudos spalvos (tikrasis cinamonas turi geltoną atspalvį). Europos šalių sveikatos organizacijos yra įspėjusios, kad kasijos prieskoniu pernelyg nereikėtų piktnaudžiauti.
Naudingas ir aromatingas
Tikrasis cinamonas daugybę amžių buvo naudojamas kaip medžiaga, turinti gydomųjų savybių. Kai kurios jų pažengus mokslui buvo patvirtintos laboratoriniais tyrimais.
Cinamonas turi uždegimą gydančių savybių, kurios malšina sąnarių bei raumenų skausmą. Jį ypač patariama vartoti sergantiesiems artritu. Tam tikra gydytojo nustatyta kasdienė cinamono dozė gali padėti diabetininkams reguliuoti cukraus kiekį kraujyje. Prieskonis taip pat naudingas kraujotakai, virškinimui, malšina skrandžio bei menstruacinius skausmus. Dėl antibakterinių savybių cinamonas yra tinkama prevencijos nuo šlapimtakių infekcijų, dantų gedimų bei dantenų ligų.
Dažniausiai cinamono žievė naudojama kaip prieskonis. Vakarų pasaulyje jo kvapas paprastai siejamas su saldumynais – cinamono dedama į desertus, šokoladą, aštrius saldainius, arbatą, kakavą, saldžius alkoholinius gėrimus, juo gardinami vaisiai, ypač obuoliai. Vidurio Rytuose su cinamonu ruošiami pikantiški vištienos bei avienos patiekalai.
Šalta kava su cinamonu
2 stiklinės pieno,
1/2 stiklinės grietinėlės,
2 arbatiniai šaukšteliai tirpios kavos,
arbatinis šaukštelis cukraus,
3 ledo kubeliai,
žiupsnelis cinamono.
Išvardytas dalis sudėkite į maišytuvą ir išplakite. Supilkite į puodelius, ant viršaus užkrėskite plaktos grietinėlės ir apibarstykite cinamonu.
Blyneliai su obuoliais ir cinamonu
Stiklinė miltų mišinio blynams,
stiklinė pieno,
kiaušinis,
arbatinis šaukštelis cinamono,
luptas ir smulkiai supjaustytas obuolys,
šaukštas augalinio aliejaus,
šlakelis vanilės esencijos.
Blynų mišinį, pieną, kiaušinį, cinamoną, obuolius, aliejų ir vanilės esenciją dėkite į dubenį ir gerai išmaišykite maišytuvu. Tešlą plonu sluoksniu pilkite į keptuvę. Blynus apverskite, kai krašteliai šiek tiek paruduos. Patiekti galite apipiltus sirupu.