Suskaičiavę, jog trečdalį savo gyvenimo laiko mes pramiegame, ne vienas atsidūstame: „Ak, kad taip būtų galima tą pramiegotą laiką pridurti prie budraus gyvenimo trukmės! Kiek daug dar būtų galima šiame pasaulyje atlikti!”
Apgailestaujame, tačiau nesusimąstome, ką mums duoda miegas. Ir kodėl visi, kas gyvas, naudojasi galimybe pamiegoti?
Tai maža mirtis?
Miego paslaptis visada domino žmones. Juk iš tikrųjų: argi ne keista, kad budrus, kupinas jėgų žmogus sutemus tampa nejudrus, gulasi, užmerkia akis, tarytum numirdamas iki saulėtekio!?
Senovėje žmonės buvo įsitikinę, jog miegas – tai maža mirtis: kiekvieną vakarą žmogus miršta, o kiekvieną rytą gimsta iš naujo. Todėl ir tikroji mirtis buvo suvokiama kaip amžinas miegas. Juk ir šiandien dar gyvas toks posakis: „Atgulė amžino poilsio”.
Ar miegodami tikrai ilsimės?
Dar ne taip seniai mokslininkai tvirtino, jog miegas – tai visiškas organizmo atsipalaidavimas, poilsis, suteikiąs galimybę atgauti jėgas, išeikvotas dienos metu. Tačiau tyrinėdami žmogaus smegenis įvairių būsenų metu, šiandien jie atveria vis daugiau miego paslapčių.
Paaiškėjo, jog miego metu žmogaus organizmas visai nesiilsi, o įtemptai dirba, šalindamas iš atminties per dieną patirtų įspūdžių informaciją, fizinius šlakus, kaupdamas energiją kitai dienai. O to jau nepavadinsi vien poilsiu.
Žmogaus raumenys miego metu tai atsipalaiduoja, tai įsitempia, kinta jo pulso ritmas, temperatūra, kraujospūdis. Be viso šio proceso vyksmo jis negalėtų išgyventi. Tam ir paaukojame (norom nenorom) trečdalį savo gyvenimo. Sakysite – daug?
Palyginkime su kitais gyvais padarais. Pavyzdžiui, katės miegui skiria net du trečdalius paros, nes tik toks poilsis joms suteikia jėgų, kurių reikia gaudyti pelėms. Tai lemia jų būtį. O juk žmonės irgi miega nevienodą laiko tarpą. Nors jie pelių negaudo, bet kiekvieno individo kasdienis darbas ir naktį reikalauja energijos.
O jei nemiegotume?
Neleisti žmogui miegoti – žiaurus kankinimas. Pirmiausia sutrinka jo nervų sistema, po to ištinka mirtis. Tai dar baisiau, negu neduoti gerti ar valgyti. Neturėdami bent trupučiuko poilsio, žmogaus smegenys atsisako atlikti savo funkcijas; jos tiesiog „išsijungia”, po to tą patį padaro ir kiti organai.
Žmogus, jaučiantis stiprų miego poreikį, gali užmigti bet kur, bet kuriuo metu, bet kokioje padėtyje. Transporto vairuotojas prieš savo valią užminga prie vairo, keleiviai – net stovėdami, „kabodami” ant autobuso, troleibuso ar metro turėklų. Užminga žmonės net ir žinodami, jog jiems gresia mirtis.
Rusų rašytojas A.Solženicynas pasakojo, kaip tardomas kalėjime, kankinamas nemiga jis apgaudinėjo sargybinius, periodiškai žvilgčiojančius per kameros langelį ir žadinančius vos tik užmerkus akis: kalinys nudegintu degtuku ant balto popieriaus skiaučių nupiešęs akių vyzdžius, užkišęs jas po vokais ir taip vaizdavęs nemiegantį.
Akių ragena – bene pati jautriausia žmogaus organizmo vieta. Ji reikalauja poilsio ir nepaklūsta jokiam fiziniam ar psichologiniam pasipriešinimui.
Miegas nėra vientisas
Tačiau miegą valdo ne vien nuovargis. Jį reguliuoja bioritmai.
Ilgai buvo manoma, jog miegas – vientisa būsena. Tačiau XX a. 5-ąjį dešimtmetį tiriant miegančio žmogaus smegenų elektrinį aktyvumą buvo pastebėta, jog miegas būna lėtas ir greitas (paradoksalus).
Lėtas miegas užima 75 – 80 proc. viso miego. Jo metu žmogaus akių vyzdžiai po uždarais vokais lėtai juda. Manoma, kad, miegant lėtu miegu, žmogaus organizmas „atsistatinėja” – atnaujina savo ląsteles, pagerina kraujo tiekimą galvos smegenims, suaktyvina žmogaus imuninės sistemos veiklą, gamina augimo hormonus (ne veltui sakoma, kad vaikai auga miegodami).
Lėto miego stadijoje žmogus beveik nesapnuoja, jo organizmas iš budrumo stadijos palengva pereina į atsipalaidavimo stadiją.
Būtent šioje – lėto miego stadijoje žmogus sapnuoja. Jo smegenys mėgina sujungti praėjusių dienų įspūdžius su naujais, galimai ar negalimai būsimais, paremtais gyvenimo patirtimi vaizdais ar įvykiais.
Greitas, arba paradoksalus, miegas užima apie ketvirtį viso miego laiko. Jo metu žmogaus akių obuoliai greitai juda.
Greito miego stadija dažniausiai prasideda paryčiais, kai smegenys pradeda funkcionuoti beveik kaip budinčio žmogaus.
Mokslininkų nuomone, šioje stadijoje jos jau „rūšiuoja” praėjusios dienos įspūdžius: dar neatsimerkę galvojame – kiek dabar laiko, kokie rūpesčiai iškilo vakar (beje, dalis tos informacijos jau būna sukrauta į „ilgalaikę atmintį”; ar ne todėl sakoma, jog „rytas už vakarą protingesnis”?). Mėginame greitai suvokti, ką darysime šiandien.
Kas tie sapnai?
Dėl jų esama įvairių nuomonių, spėliojimų. Kartais jie būna tęsinys to, apie ką mes dieną (ir gal ne vieną) įtemptai galvojome, tik – aiškesni, ryškesni. Pavyzdžiui, yra žinoma, jog fizikas Nilsas Boras susapnavo atomo modelį. Albertas Einšteinas kai kuriuos savo garsiosios tikimybių teorijos teiginius galutinai „suvirškino” sapne. Chemikas D. Mendelejevas sapne „surikiavo” chemijos elementų periodinę sistemą ir t.t. Kodėl taip įvyksta? Gal todėl, kad žmogaus smegenys miego metu sugeba „apsivalyti” nuo nereikalingos informacijos, ir susidaro sąlygos susikaupti prie svarbiausios minties?
Šiaip ar taip, mokslininkai mėgina teigti: nors ir kokie fantastiški būtų sapnai, atskirai visos jų detalės paaiškinamos: kažkas mums patiems net nutiko, apie kažką girdėjome pasakojant, matėme per televiziją ir t.t. Visa tai susiklosto mūsų smegenyse kartais net keisčiausiais vaizdiniais. Todėl tikintiems sapnais asmenims nereikėtų skubėti savo sapnams suteikti kokią nors mistinę reikšmę: geriau atskirai paanalizuoti kiekvieną jų detalę, pagalvoti – iš kur ji, kas tokį vaizdinį galėjo sukurti.
Progresas atėmė penktadalį miego
Per daugelį amžių žmogus buvo įpratęs dirbti šviesiu, o miegoti tamsiu paros metu. Tačiau technikos progresas jam padovanojo elektrą ir kartu atėmė 20 proc. miego: juk prieš šimtą metų žmonės nežiūrėjo iki išnaktų televizijos, „nelindėjo” internete, naktimis nerašė kursinių darbų, negaišo per metus 200 valandų transportui.
Miego trūkumas šiandieninei visuomenei jau tapo liga.
Po bemiegės nakties žmogaus imuninė sistema dirba visu trečdaliu silpniau, nei galėtų. Arba štai: JAV mokslininkai suskaičiavo, jog per metus net 250 tūkstančių žmonių patiria traumas todėl, kad vairuotojai užsnūsta prie vairo.
Ar ne dėl tokių neišsimiegojusių darbuotojų šalis patiria daug daugiau ekonominių nuostolių, nei išleidžiama pinigų AIDS gydymui bei kovai su rūkymu?
Ir nors šiandien tokia informacija intensyviai teikiama, medikams kasdien tenka klausytis pacientų nusiskundimų dėl juos kankinančios nemigos, kuri ir yra , kaip teigia specialistai, jau daugiau nei 90 rimtų ligų simptomas. Ji reiškiasi įvairiai. Pavyzdžiui, pabundate vidurnaktyje ir negalite užmigti.
Dažnai- tai signalas apie vidaus organų veiklos sutrikimą. Arba: kada beatsigultumėte, rytą atsibundate labai anksti. Tai kokių nors hormoninių sutrikimų simptomas. Atsikeliate prislėgtos nuotaikos, lyg būtumėte nemiegoję iš viso: tai gali būti galvos smegenų veiklos sutrikimas arba koks nors ilgalaikis susierzinimas. Žodžiu, gydytojo nustatyta diagnozė gali būti ir netikėta.
Geram miegui reikia pasiruošti
Taip sako specialistai. Negerai, kai žmogus prisipažįsta: „Taip pavargau, kad kritau į lovą kaip negyvas!”
Tai tik pačiam žmogui atrodo, jog jis jaučiasi lyg miręs. Po didelio nuovargio miegas paprastai būna neramus.
Pirmiausia reikėtų per dieną įtemptuose raumenyse „sudeginti” susikaupusią pieno rūgštį, grąžinti elastingumą (galbūt vienodoje pozoje ilgai sėdėjus) sausgyslėms, lankstumą sąnariams, stuburui, atsikratyti psichikos, proto krūvio. Tam pakanka kelių statiškų, panašių į jogos pozas pratimų, šiltos (bet ne karštos) vonios.
Kas iš to, jei anksti atsigulsite, kai jūsų kūnas nebus atsipalaidavęs, o mintys ir toliau narplios praėjusios dienos rūpesčius? Geram miegui tikrai reikia tinkamai pasiruošti.