Vis dažniau girdime tokią istoriją: keletas įmonės darbuotojų išėjo ir įkūrė savo įmonę. Jie perviliojo savo buvusio darbdavio klientus ir teikia tokias pat paslaugas. Be to, darbuotojai aktyviai naudojasi darbo laikotarpiu sužinota konfidencialia informacija, dėl ko dabar jų buvęs darbdavys patiria didžiulių nuostolių. Darbdavys savo buvusius darbuotojus mielai paduotų į teismą, tačiau konfidencialumo įsipareigojimas surašytas kiek netinkamai, nekonkuravimo sutarties išvis nepasirašė, o ir apskritai mūsų įstatymai labiausiai gina darbuotojų teises ir nevaržomą konkurenciją. Pavyzdžiui, iš vieno rajono laikraščio vienu metu pasitraukia 6 kvalifikuoti darbuotojai. Rajone, kaip patys suprantate, didelio kvalifikuotų žurnalistų pertekliaus nėra, tad senasis laikraštis yra pasmerktas žlugti…
Žinoma, niekas neturi ginčyti ir riboti žmogaus teisės įsteigti savo verslą. Jei taip nutiktų, būčiau pirmasis, kuris eitų prie Seimo protestuoti. Tačiau lygiai taip pat neteisinga yra leisti nesąžiningiems darbuotojams sužinoti visas verslo paslaptis ir tuo pasinaudojant veikti prieš savo buvusį darbdavį. Tuomet nėra užtikrinamos neturtinės nuosavybės teisės: įmonės know-how ir komercinės paslaptys. Šiai dienai Lietuvos teisės aktai nesuteikia darbdaviams pakankamos apsaugos nuo šio tipo vagystės. Teismų praktika taip pat nėra nusistovėjusi. Tuo tarpu tokių atvejų, kai buvę darbuotojai pradeda vilioti įmonės klientus ir tiekėjus, vis daugiau. Todėl ir apsisaugoti nuo šios grėsmės šiuolaikinei – ypač mažai – įmonei tampa labai aktualu.
Nuo nesąžiningos konkurencijos, kaip ir nuo bet kokios formos vagystės, paprastai nukenčia visi, išskyrus vagišius. Tačiau ši žala ne visuomet akivaizdi, todėl iki šiol jai skyriama gana nedaug dėmesio. Apie intelektinės vagystės tiesioginę žalą verslui ilgai kalbėti nebūtina – tai prarasti klientai, sumažėjusios pajamos, į patyrusių vietas ateina nepatyrę, sumažėja pasitikėjimas tokia verslo organizacija. Žalos neišvengia ir darbdavio įmonėje likę darbuotojai. Įmonės savininkas nebenori investuoti į įmonės darbuotojų ugdymą, nes bijo, kad šie bet kada gali tapti jo tiesioginiais konkurentais. Kuo daugiau išmano įmonės darbuotojai, tuo geresnės jiems sąlygos atidaryti savo verslą. Taip išeina, kad kuo darbdavys daugiau investuoja į savo darbuotojus, tuo labiau didina šią riziką.
Žalos neišvengia ir vartotojai. Įmonės savininkas virėjas gali gerokai paabejoti, ar atskleisti savo jaunajam kolegai kulinarines paslaptis. Todėl jų restoranas negalės sėkmingai plėstis, nes nebus kas pagamins tokių pat skanių patiekalų. Susidaro panaši padėtis, kaip ir su autorių teisėmis – jei neužtikriname jų intelektinės nuosavybės, įrašų ir knygų piratai iš to pelnosi, tačiau ilgainiui visuomenė nukenčia. Mažėja autorių paskatos leisti intelektualius produktus. Įmonių atveju nepakankama intelektinės ir neturtinės nuosavybės apsauga stabdo investicijas į žmogiškąjį kapitalą, ribojamas darbuotojų priėjimas prie konfidencialios informacijos, įmonėje tvyro nepasitikėjimo atmosfera. Taip nutoliname save nuo strateginių valstybės tikslų – didinti Lietuvos įmonių konkurencingumą, sukurti žinių visuomenę ir konkuruoti užsienyje intelektualiais produktais.
Neseniai teko lankytis Lietuvos studentų teisininkų sąjungos organizuotame seminare „Nekonkuravimo susitarimai: teoriniai ir praktiniai sprendimai”. Teisininkų pranešėjų ginčai ir diskusijos aiškiai atskleidė teisinio reguliavimo šioje srityje stoką. Įstatymai pripažįsta teisę į sąžiningą konkurenciją ir neturtinę nuosavybę. Kartu darbuotoją gina Darbo kodeksas, kuriame aiškiai išreikšta nuostata, jog tarp darbdavio ir darbuotojo negalimi jokie susitarimai, kurie pablogintų darbuotojo padėtį. Čia viskas reglamentuota aiškiai, kartais net per daug smulkiai. Nesutariama, ar šiuos santykius turėtų nagrinėti darbo ar civilinė teisė. Darbuotojo pusėje taip pat yra ir Konkurencijos įstatymas, kuris siekia užtikrinti laisvę nevaržomai konkuruoti.
Darbdaviui naudingas patarimas būtų sudaryti atskirus susitarimus su darbuotoju dėl konfidencialios informacijos neplatinimo ir dėl nekonkuravimo. Jei visa tai įrašysite į darbo sutartį, tuomet visi su tuo susiję ginčai bus darbo santykių objektas ir prieš įstatymą jūs atrodysite kaip vyras, siekiantis nuskriausti savo buvusią žmoną. Jei pasirašote atskirą susitarimą, tuomet jūsų ginčus nagrinės civilinė teisė, kuri pripažįsta abiejų šalių lygiateisiškumą. Jūs galite lanksčiau susitarti.
A priori įstatymai pripažįsta darbuotojų teisę konkuruoti, jei nesate susitarę kitaip. Nekonkuravimo sutartyje reikalinga numatyti sąžiningą darbuotojo atlyginimą už įsipareigojimą nekonkuruoti. Kitaip jūsų sutartis gali būti pripažinta kaip vienašališkas spaudimas silpnesnei pusei. Sutartis bus paskelbta neveiksni, nes buvo sudaryta nesąžiningai pasinaudojant kitos šalies sunkia padėtimi. Jūsų nekonkuravimo susitarimas turi būti ribotos trukmės – metai ar du, bet jokiu būdu ne ilgesnės nei 5 metai.
Nekonkuravimo sutartyje patartina įrašyti vienkartinę baudą už konkuravimo faktą. Priešingu atveju jums tektų uoliai įrodinėti, kiek ir kokių nuostolių patyrėte. O tai įrodyti yra beviltiškai sunku. Kiekvienas nuostolis turės būti pagrįstas teisiškais dokumentais. Pavyzdžiui, jūs turėsite teismui pateikti galiojančias jūsų buvusių darbuotojų – konkurentų verslo sutartis ir sąskaitas, ir dar be to reikės įrodyti, kad visa tai atsirado kaip nesąžiningos konkurencijos pasekmė. Šią problemą jums išspręstų vienkartinė piniginė kompensacija – tereiktų įrodyti konkuravimo faktą. Tačiau, vėlgi, dar nebuvo nė vieno atvejo, kad kas nors būtų tokią baudą sumokėjęs. Todėl negaliu tiksliai pasakyti, ar tai suveiktų. Donatas Zdanavičius, Vilniaus Universiteto Teisės Fakulteto Darbo teisės katedros asistentas tvirtina, kad kol kas geriausiai praktiškai veikiantis metodas – sumokėti darbuotojui kompensaciją už nekonkuravimą po tam tikro laiko, kai baigėsi sutartyje numatytas nekonkuravimo laikotarpis. Ir, beje, apie tokią kompensaciją galite pamiršti, jei nesudarėte susitarimo ant atskiro lapo – darbo teisėje darbuotojams iš viso netaikomos jokios baudos.
Nekonkuravimo sutartyje jums taip pat reikia išdėstyti, kokie konkretūs veiksmai yra laikomi konkuravimu. Jei aiškiai neparašysite, kad raginti kitus darbuotojus su jumis konkuruoti yra susitarimo pažeidimas, toks pažeidėjas nuo atsakomybės tikriausiai išsisuks. Taip pat pasverkite, su kokiais darbuotojais tokius susitarimus pasirašote. Jūs negalite uždrauti IT specialistui ar kepėjai dirbti pagal savo specialybę. Tačiau galbūt galite riboti jų galimybes dirbti identišką darbą tam, ką jie daro jūsų įmonėje.
Ką gi, pasirašome reikalingus popierius. Ir vis tiek nesame apsaugoti nuo nesąžiningos darbuotojų konkurencijos. Kaip minėjau, taip yra dėl to, kad nėra regalamentuota įstatyminė bazė ir nėra nusistovėjusi teismų praktika. Reikėtų papildomo reglamentavimo Civiliniame kodekse. O kol to nėra, ieškosime papildomų būdų, kaip apginti savo įmonę nuo nesąžiningų darbuotojų.
Apie neteisinės apsaugos priemones, apie tai, ką daryti jei vis dėlto tai įvyko, kalbėsime seminare „Verslo vagystė. Kaip apsisaugoti nuo nesąžiningų darbuotojų” gegužės 12 dieną, 10 val. viešbutyje „Panorama”. Man talkins verslo teisės specialiste Aldona Janina Jankevičienė.
Registracija į seminarą www.success.lt.