Iš dalies šią šalį esu perkandęs, – apie Lietuvą sakė keturiasdešimtmetis švedas Jonas Ohmanas. – Iki galo jos nesuprasiu turbūt niekados.”
Vertėjas, publicistas, žurnalistas, dokumentinių filmų ir kino scenarijų kūrėjas Jonas Ohmanas nebijo pasakyti, kad yra atsidavęs Lietuvai ir per 15 metų čia įdėjo daug pastangų – nuolat atvykdamas, gyvendamas, rašydamas, versdamas, bendradarbiaudamas ir padėdamas bendradarbiauti. Kartais darbai pasisekdavo, kartais – ne, tačiau tebėra Lietuvoje, nors galėtų grįžti į Stokholmą ir toliau ramiai gyventi.
Nelegaliai ir pigiai
„Aš darau, stengiuosi viską daryti kaip švedas, bet turiu šiokį tokį lietuvišką identitetą. Kai gyveni vienoje vietoje gana ilgai, atsiranda ir sentimentų, tam tikras aplinkos suvokimas. Pavyzdžiui, aš matau savo šalies veidmainystę darbo rinkoje, – kalbėjo LŽ pašnekovas. – Smerkiamas nelegalus žmonių iš Baltijos šalių darbas ir profesinės sąjungos dėl to staugia. Kita vertus, mano draugai vakarieniaudami dalijasi meistrų iš Lenkijos ar Baltijos šalių, nelegaliai dirbančių Švedijoje, telefonų numeriais. Mūsų mokesčių inspekcija turi samdytis lietuvių, latvių vertėjus, kad galėtų, tarkime, statybose susikalbėti su nelegaliais darbininkais.”
Rytų europiečiai priversti ir dabar, nors priklauso tai pačiai Europos Sąjungai, dirbti nelegaliai, antraip negautų Švedijoje darbo. J.Ohmanas prisiminė vieną atvejį, kai latvių bendrovė prieš porą metų oficialiai gavo teisę Švedijoje statyti mokyklą ir darbininkų atlyginimas buvo minimalus šalies mastu, tačiau statybininkų profesinė sąjunga užblokavo darbovietę. Nenorėjo įsileisti darbininkų iš Rytų Europos, kad saviems būtų darbo. Tačiau dabar profesinės sąjungos savotiškai padeda statybos įmonių savininkams nelegaliai ir dar pigiau samdyti darbininkus iš Baltijos šalių.
„Sveiki atvykę į Švedijos veidmainystės karalystę! – ironizavo pašnekovas. – Ir tai dar ne viskas. Kaip viskas vyko pokariu, dabar nekalbėsiu, bet bus parašyta mano knygoje.”
Per žmonių likimus
Vilniuje J.Ohmanas rašo publicistinę knygą apie Lietuvos pokarį ir apima platesnį Baltijos jūros šalių kontekstą. Publicistas įsitikinęs, kad šis kontekstas turėtų būti geriau suprastas ir paaiškintas įvairiais aspektais. Savo knygoje per kelių žmonių likimus jis sieks paskatinti pirmiausia švedus daugiau sužinoti apie Baltijos šalis, geriau suvokti visą Rytų Europą. J.Ohmanas sukaupė daug medžiagos. Knyga turėtų pasirodyti maždaug po metų.
„Istorija yra labai gyvas dalykas. Paimkime kad ir dabartinius įvykius Estijoje, – kalbėjo pašnekovas. – Pokario laikotarpis iki šių dienų yra gana dramatiškas. Jis daug pasako apie šalis, žmones, politines sistemas, įvairių veikėjų tarpusavio santykius. Per jų elgesį kebliomis istorinėmis aplinkybėmis atsiskleidžia įdomūs, spalvingi, galbūt tragiški žmonių portretai.”
Knygoje bus ir Švedijos veikėjų. Publicistas prisiminė žinomą politiką Olavą Palme ir nelabai žinomą faktą, kad Švedijos ministras pirmininkas buvo latvių kilmės. Žvelgiant iš anapus Baltijos ryškėja visai kiti niuansai.
Įsikūręs Lietuvoje J.Ohmanas vis labiau domisi ir kaimyninėmis šalimis: Latvija, Kaliningrado sritimi, Ukraina, Baltarusija. Yra sukūręs dokumentinį filmą apie Baltarusijos vaikus. Šiuo metu kuria dokumentinį filmą apie Lietuvos pokarį, savotiškas sąsajas tarp Rytų ir Vakarų. Jų būta, tačiau nesėkmingų, ir kūrėjas stengiasi aiškintis, kodėl nieko neišėjo. Kas buvo žinoma Vakaruose ir kaip ta informacija buvo perteikiama. Kalbasi su žmonėmis, išlikusiais gyvais to meto liudininkais, ir stebisi, kad patys lietuviai to nedaro ar daro gana mažai.
„Yra daug kompetentingų ir labai gerbiamų žmonių, kurie šį laikotarpį tiria, tačiau visi turime tą pačią problemą, kaip reikia elgtis su savo istorija, – įsitikinęs pašnekovas. – Švedai – irgi. Oi, mes tokie geručiai, porą šimtų metų pas mus nebuvo karo! O ką darėme per Antrąjį pasaulinį karą?! Vokiečiams parduodavome geležies. Be švedų geležies vargu ar būtų gyvavusi vokiečių armija. Arba pabėgėlių iš Baltijos šalių išdavimas. Tam labai pasipriešino visuomenė. Ir švedų karininkai iki šiol jaučia gėdą, kad jų kolegos prisidėjo prie to išdavimo. Yra daug įdomių niuansų. Vėliau Švedija buvo ta šalis, kuri nebeišduodavo pabėgėlių. Ir Lietuvos rezistencijai tai buvo žinoma.”
Pirmas įspūdis: Fabijoniškės
J.Ohmanas pirmą kartą apie mūsų šalį išgirdo 1989 metais, kai dar studentas atvyko į Lenkiją ir Krokuvoje susipažino su lietuviais studentais. 1990 metais per blokadą jau pats pateko į Lietuvą kaip žurnalistas. Nors oficialiai nebuvo leidžiama, Estijos liuteronų bažnyčia padėjo gauti padirbtus dokumentus.
„Naktiniu autobusu atvažiavau iš Talino. Pabundu ryte ir galvoju: „Šakės! Kur aš patekau?!” – prisiminė Vilniaus Fabijoniškes pašnekovas. – Daugiaaukščiai namai, betono kiek nori. Pasitvirtino mano klišė apie Rytų Europą. Vėliau, kai pradėjau bendrauti su žmonėmis, požiūris keitėsi. Pamačiau žmonių atsidavimą. Pirmą kartą savo gyvenime patyriau, ką galima padaryti susivienijus.”
Lietuvoje J.Ohmanas rengė interviu Švedijos valstybiniam radijui, rašė straipsnius įvairiems laikraščiams. Ir pirmiausia mūsų šalyje jam teko perkąsti sovietiškumą.
Pasak pašnekovo, sovietinė represinė sistema smarkiai paveikė visuomenę, ir šis poveikis jaučiamas iki šiol. Kitas dalykas provincialumas. Lietuva, Latvija, Estija – mažos šalys, istoriškai žiūrint, ilgai ir dažnai valdytos kitų. Kartais tas provincialumas žavi, tačiau šiuolaikinėje Europoje, J.Ohmano įsitikinimu, reikia save suvokti kitaip – būti piliečiams. Provincialumą ryškiai parodo emigracija. Jis atsiskleidžia ir per požiūrį į kitataučius žmones.
Chaosas, turintis galimybių
„Užsikrėčiau Lietuva, – prisipažino pašnekovas. – Esu toks žmogus, kuriam įdomu ten, kur nėra per daug tvarkinga. Šioks toks chaosas, turintis galimybių. Švedija yra labai tvarkinga šalis. Tai malonu ir labai gerai, tačiau kartu darosi truputį neįdomu. Žinoma, dėl to, kas vėliau prasidėjo Lietuvoje – tie nesutarimai, vyriausybės, kiek teko matyti per tuos penkiolika metų, neunikalus politinis procesas, – kartais būna liūdna. Galima buvo tikėtis kai ko kito.”
Lietuva traukė užsienietį sudėtingu kultūrų ir istorijos raizginiu. 1993 metais jis atvyko į mūsų šalį ilgesniam laikui. Gavęs stipendiją dirbo Vilniaus liuteronų bažnyčioje. Kurį laiką buvo Panevėžio ir Klaipėdos bažnyčių pastoriumi. Po pusės metų grįžo į Stokholmą, tačiau nebegalėjo pasitraukti iš Lietuvos.
Per tą pusmetį išmoko lietuviškai. Būta laikotarpio, kai lietuvių kalbos mokėsi po šešiolika valandų per parą. Pasak pašnekovo, didelis pranašumas, kad tada Lietuvoje nedaug kas kalbėjo angliškai ar vokiškai, ir jis tiesiog privalėjo išmokti lietuviškai, kad galėtų bendrauti su žmonėmis.
Vietoj pieno – „pulimiot”
„Būdavo, nueinu į parduotuvę, tada dar ne visur buvo savitarna, ir negaliu pasakyti, ko noriu. Pasakau netaisyklingai ir ne tą produktą. Žmonių daug, patiriu stresą. O ką mokėjau rusiškai, juokinga ir liūdna: ateidavo į galvą tik tokie žodžiai kaip „pulimiot” ar „bronevik transportior” (liet. „kulkosvaidis” ir „šarvuotis”), – prisiminė desantininku tarnavęs švedas.
Dabar J.Ohmanas kalba ne tik lietuviškai, latviškai ar rusiškai – įvairiu lygiu jis moka devynias kalbas. Dirba vertėju Europos Sąjungoje, iš lietuvių ir latvių į švedų kalbą verčia prekybą reglamentuojančius dokumentus.
J.Ohmanas yra ir mūsų literatūros vertėjas. Išvertė Jurgos Ivanauskaitės romaną „Ragana ir lietus”, Jurgio Kunčino „Tūlą”, Sigito Parulskio „Trys sekundės dangaus”, kitų rašytojų novelių, apysakų, esė. Jis išvertė ir Juozo Lukšos-Daumanto knygą „Partizanai”. Parašė jai komentarus ir smarkiai prisidėjo, kad knyga būtų išleista.
Valdoma vyrų, prižiūrima moterų
„Net kitose šalyse pripažįstama, kad rezistencija Lietuvoje buvo geriausiai organizuota, – sakė į pokario laikotarpį mūsų šalyje įsigilinęs pašnekovas. – Jūs kartais nesuvokiate savo istorijos iki galo. Kita vertus, kalbant apie išdavystes, parsidavimą atsiveria kitoks vaizdas ir matyti labai dramatiška, sudėtinga, nevienpusiška patirtis. Kas darosi, kai šalis okupuojama, ir kokia yra pasipriešinimo primetamai sistemai kaina. Man, žmogui iš visai kito pasaulio, daro didžiulį įspūdį, kad žmonės toje geležinėje sistemoje vis dėlto stengėsi priešintis. Kalbu ne tik apie ginkluotą kovą, partizanus, bet ir tai, kas vyko toliau.”
J.Ohmano manymu, Lietuvos istorijoje slypi labai įdomių dalykų. Juos būtų galima labiau atskleisti. Pavyzdžiui, moterų vaidmenį.
„Dabar Rytų Europos moterų įvaizdis Vakarų Europoje yra tiesiog „pravalas”, tačiau iš jūsų istorijos matau tiek stiprių moterų visomis prasmėmis, – kalbėjo pašnekovas. – Prieškario Kaune buvo savaime suprantama, kad moteriai svarbu įgyti gerą išsilavinimą. Pokariu moterys labai prisidėjo prie rezistencijos: kovojo su ginklu rankose, buvo ryšininkės. Ir kokie likimai, koks pasiaukojimas! 1993 metais savo akimis mačiau, ką darė vyrai. Arba varė rizikingą verslą ir norėjo mikliai prasisukti, arba puolė į depresiją. Moterys ieškojo dar vieno papildomo darbo, kad išmaitintų vaikus. Sakyčiau, vyko tylioji revoliucija. Šalis buvo valdoma vyrų, tačiau prižiūrima moterų. Moterys yra kur kas reikšmingesnės ir stipresnės, nei galėtų atrodyti.”
Trumpai
Jonas Ohmanas kilęs iš Šiaurės Švedijos. Baigė filologijos bakalauro ir teologijos magistro studijas. Kurį laiką dirbo pastoriumi. Žurnalisto karjerą pradėjo nuo darbo Švedijos valstybiniame radijuje. Vertėjas, publicistas, dokumentinių filmų ir kino scenarijų kūrėjas. Pastaruoju metu gyvena Stokholme ir Vilniuje.