Klaipėdą garsinančio krepšininko Tomo Delininkaičio mama norėjusi, kad sūnus taptų dailininku, nes nuo vaikystės gražiai piešė.
Tačiau „Lietuvos ryto” gynėjas prisipažino, kad būti garsiu sportininku jam – tik į naudą. Kad ir dėl to, jog nusižengus kelių eismo taisyklėms policijos pareigūnai numoja ranka ir net palinki geros kelionės ir gražių žaidimų.
Pasipylė pasiūlymai
Vaikinas pasakojo, kad būtent krepšinį jis pasirinko ne iš karto – blaškėsi tarp šokių, futbolo, karatė meno, tačiau tėčio iniciatyva pasirinko krepšinį.
Net 11 metų lankė sporto mokyklą. Kai Tomas dar nebuvo baigęs mokyklos, atostogaudamas Juodkrantėje sužinojo, kad krepšinio komandos „Neptūnas” treneris jį pastebėjo. Tuomet vaikinui nebuvo svarbūs nei pinigai, nei šlovė. Jis tik džiūgavo galimybe kilti karjeros laiptais. Net pusvalandžio neprireikė, kad jis sutiktų atstovauti Klaipėdos krepšinio komandai.
Tačiau jaunojo Tomo kilimas čia nesibaigė. Perspektyvų žaidėją pastebėjo ir „Lietuvos ryto” treneris. Nuo to laiko Tomas žaidžia šioje komandoje. Krepšinis pasidarė jam ne tik pomėgis, bet ir darbas, kuris reikalauja labai daug pastangų, ištvermės ir didelio noro.
Pralinksmina kolegos
T.Delininkaitis neneigė, kad kartais taip norisi nuleisti rankas, nes jis pavargsta nuo kasdienio darbo, treniruočių.
„Po vakarinių treniruočių labai išsenki, nieko nebenori daryti, net valgyti nebesinori, o dar žinai, kad rytą laukia tas pats. Kartais pavargsti nuo šios monotonijos”, – guodėsi Tomas.
Tačiau kai tik krepšininkas gauna atostogų, jis pamato, kad krepšinis jam lyg narkotikai, be kurių negali gyventi, todėl vis tiek laisvalaikiu eina pažaisti su draugais.
Dažniausiai tą monotoniją užgesina „Lietuvos ryto” komandos žaidėjai.
„Gali ateiti į rūbinę pačios blogiausios nuotaikos, tačiau yra žmonių, kurie tikrai ją praskaidrins”, – džiaugėsi Tomas linksma krepšininkų komanda.
Gyvens tik Klaipėdoje
Paklaustas, ar norėtų pasilikti Vilniuje, Tomas atsakė, kad nenorėtų, nes Klaipėda yra jo gimtasis miestas, kuriame jis užaugo, todėl šio miesto jam niekas neatstos.
Nors Vilniuje Tomas turi savo būstą, tačiau buto ieškosi būtent Klaipėdoje, kur galėtų gyventi su savo būsima šeima.
Tomas pasakojo, kad kai pradėjo žaisti „Lietuvos ryto” komandoje, jam labai nepatiko, kad teko išvažiuoti į Vilnių gyventi.
Krepšininkas tuomet net draugų Vilniuje neturėjo, sėdėdavo namuose vienas, nors kiti klausinėdavo, kodėl jis neina į klubą ar į barą. Jis – kompanijos žmogus, nemėgsta vienumos.
Nemėgsta apsimetėlių
T.Delininkaitis neslėpė, kad jo blogas įprotis – keiktis. Net pats nesuvokia, kodėl taip daug keikiasi prie draugų, nes prie svetimų žmonių ir tėvų lengviausiai susilaiko.
Vieną gerąją savybę vis dėlto įvardijo – tai labai didelis paslaugumas, pagalba draugams. Bet pats nesidžiaugia šia savybe, nes kad ir kaip pavargęs būtų, paprašytas draugų jis viską padaro, pagelbėja, nemoka pasakyti „ne”.
Kita vertus Tomas mano, kad geras visiems nebūsi. Atsiranda tokių „prilipusių” draugų, kurie su Tomu nebendraudavo, o kai jis tapo žymus krepšininkas, skambina, nori draugauti, prašo bilietų į jo varžybas.
Padovanojo širdį
Krepšininkas džiaugėsi ir gerbėjų dovanomis. Kartą maža mergaitė labai nustebino Tomą pirmaisiais žaidimo metais”Lietuvos ryte”. Ji Valentino dienos proga vaikinui padovanojo maža minkštą širdelę, kuri ir dabar tebėra jo namuose.
O pernai Tomas po varžybų nuėjo prie savojo automobilio ir pamatė plastmasinę gėlytę, prie kurios buvo pridėtas raštelis: „Ačiū už gerą žaidimą ir už puikius tritaškius.” Tokios dovanėlės labai praskaidrina nuotaiką.
Nevartoja alkoholio
Krepšininkas puikiai vairuoja, tad ir nusižengimų nėra padaręs labai daug. Kartą kirto ištisinę liniją, viršijo greitį, kai skubėjo į varžybas. Tačiau net baidosi minties sėstis prie vairo girtas, nes išvis negeria alkoholinių gėrimų. Nuo baudų jis moka išsisukti, nes policijos pareigūnai, pamatę pažįstamą veidą, tik įspėja.
Tomas prisiminė, kad jo idealas buvo garsus amerikiečių krepšininkas Maiklas Džordanas. Jaunasis Tomas net klijavo į sąsiuvinį jo nuotraukas. Anais laikais tėvai dažnai važinėdavo į Lenkiją ir Tomui parveždavę žurnalų, kuriuose buvo Maiklo Džordano nuotraukų. Dar ir dabar jis turi išsaugojęs savo buvusio dievaičio nuotraukas.
Tačiau merginos idealo Tomas neturi. Jam svarbu, kad ji būtų nuoširdi, gero charakterio, suprastų jo darbą, o svarbiausia – nebūtų labai pavydi, nes Tomui nepatinka, kai panelė priekaištauja dėl visko. Tomas turi draugių ir iš mokyklos laikų, ir dabar Klaipėdos universitete studijuodamas kūno kultūrą turi bendraminčių, su kuriais kartais norisi susitikti, paplepėti, smagiai praleisti laiką.