Kai XII klasėje draugai jaudinosi dėl egzaminų, Dovydas Augaitis svarstė palankų darbo pasiūlymą, gautą iš vienos Kauno firmos.
Dabar Dovydui 23 metai, jis atveria duris į savo naują studiją ir sako, kad nesigaili tada atsisakęs galimybės dirbti Kaune. Uostamiestyje vaikinas žinomas kaip trimačių skulptūrų, vaizdo klipų kūrėjas. Jo kūrinius galima pamatyti atnaujintoje svetainėje www.DAstudio.lt.
Klipus teko kurti ir „Mango”, ir Deiviui, ir A. Rimiškiui. Vis dėlto didžiausio įvertinimo yra sulaukęs neformalios muzikos kūrėjui Shilui sukurtas vaizdo klipas „Sielos ubagas”. Su videomenininku kalbėjome apie jį nuo vaikystės pavergusią kompiuterinę grafiką ir malonumą kurti.
Pribloškė ufonautai
– Kokia Tavo veikla? Kuri muzikinius klipus, trimatės grafikos skulptūros, kas dar?
– Šiaip mano studija vadinasi Videoreklamos studija. Kuriu vaizdo klipus, trimatę grafiką, architektūrines vizualizacijas ir reklamą televizijai.
– Kada apskritai pradėjai domėtis kompiuterine grafika?
– Berods jau septyneri metai, kaip ta grafika užsiiminėju. Impulsas buvo vaikystėje. Kažkokiame žurnale perskaičiau „3D grafika”. Kažkaip stebuklingai nuskambėjo man tas pavadinimas, nes apskritai jokio supratimo neturėjau apie tai. Na, ir pradėjau domėtis, žiūrėti, kankintis.
Kažkada pats galvojau, kodėl aš ta grafika taip susidomėjau, nes su menu susijęs buvau tik tiek, kad porą metų vaikystėje dailę lankiau. Bet, pamenu, vienas filmas labai užstrigo, kai dar vaikas buvau. Negaliu pasakyti, koks jo pavadinimas, bet man atrodo, tai buvo vienas iš pirmųjų, kuriame panaudota 3D grafika. Aišku, dabar jį pamatyčiau – būtų juokinga, bet tada tas ufonautų laivas, kai man buvo 6 – 7 metai, buvo kažkas ypatinga…
– Jau tada ir pamanei, kad norėsi tuo pats užsiiminėti?
– Na, gal ne visai tada. Bet iš tiesų laikui einant pastebiu, kad su kiekvienais metais vis mažiau klipų, kurių negalėčiau pakartoti. Įdomu tai, kad visai kitaip pradedu žiūrėti į tas pačias reklamas arba filmus. Žiūri ne filmo esmę, o kaip jis padarytas. Kartais tai net truputį trukdo.
Išmokti neįmanoma
– O ar buvo labai sunku, kai pradėjai, ar kas nors padėjo?
– Buvo labai sunku. Mokiausi anglų kalba, o tai nebuvo mano stiprioji vieta. Net du kartus norėjau viską mesti. Kai neturi jokio supratimo, labai sunku pradėti.
– Tai kodėl vis grįždavai?
– Na, mesdavau, viską ištrindavau, bet praeidavo dvi savaitės ar mėnuo, ir vėl smalsumas sugrąžindavo. Pagal horoskopą esu avinas, tad gal dėl to negaliu mesti ir ramiai sau gyventi. Man būtina viską įveikti.
– Kaip manai, ar dabar pradedantiems lengviau?
– Yra atsiradę leidinukų lietuvių kalba, bet dabar pats manau, kad lengviau mokytis angliškai. Taip, gal ir lengviau pradėti – yra kažkokių pavyzdžių, žmonių, kurie tuo užsiima. O tada, kai pradėjau pats, kompiuterių parametrai buvo juokingi. Jeigu dabar tektų su tokiais pat dirbti – būtų neįmanoma. Dabartinis jaunimėlis turi visko.
– Per kiek laiko pats įveikei tuos mokslus?
– Per septynerius metus dar neišmokau… Čia tokia sritis, kur niekada visko nežinosi. Kuo daugiau išmoksti, tuo daugiau pamatai, ką dar galima išmokti.
– Gal pameni, koks buvo Tavo pirmasis kūrinys?
– Tai buvo minutės trukmės animacinis spalvotas filmukas. Jis man tikrai pavyko, laimėjo kelis moksleivių konkursus. Vadinosi „Musė”. Musė skraido, ir viskas stebima jos akimis. Tai – makro-
gyvenimo istorija su liūdna pabaiga.
– Kad jau pradėjai apie konkursus, ar daug jų tau teko?
– Nemažai jų buvo. Teko ir Lietuvoje dalyvauti, ir už šalies ribų. Išsiskiria pernai buvęs vienas rimtesnis renginys, kurį rengia Lietuvos grafinio dizaino asociacija. Jo idėja – „ką galima nuveikti už pusantro lito?”. Sukūriau filmuką, pasisekė laimėti pirmąją vietą. Tai labai keista, nes komentavo ir balsavo žmonės internete. Net nesitikėjau, nes internautai paprastai būna žiauroki, bet komentavo ir balsavo teigiamai. Iš užsienyje vykusių galima paminėti pernai Vokietijoje vykusį videofestivalį. Dalyvavau su atlikėjui Shilui kurtu klipu.
Traukia klipai
– Kada pradėjai kurti vaizdo klipus muzikai?
– Vienas iš pirmų rimtesnių darbų ir buvo klipas Shilui „Sielos ubagas”.
Su juo nemažai kur dalyvavom ir pakankamai sėkmingai. Tiesą sakant, nuo to klipo ir prasidėjo bandymas įkurti studiją
– Kiek laiko reikia klipui?
– Žinai, tenka ir mėnesį pasėdėti. Niekas greitai nesidaro.
– Kas tau Tavo veikloje labiausiai patinka?
– Muzikiniai klipai išsiskiria. Jie turi kažkokį scenarijų, „a la” trumpas filmukas. Juk klipe yra pradžia, vidurys, kulminacija. Per tas penkias minutes turi būti atskleidžiama kažkokia idėja ir tai – pakankamai įdomu. Be to, klipe nereikia nieko reklamuoti.
– Kaip kyla klipo koncepcija?
– Klausausi dainos tol, kol neateina vaizdas į galvą. Sumanai pagrindinę ašį ir kokia bus pabaiga – laiminga, nelaiminga. Vėliau kuri pagal tai.
– Kokių pabaigų daugiau – laimingų ar nelaimingų?
– Aišku, daugiau laimingų. Nors labai smagu daryti ir liūdnas (juokiasi).
– Kas svarbiausia kuriant gerą klipą?
– Gera daina. Viskas priklauso nuo muzikinio takelio. Jei daina yra lyrinė, primityvi, tai kažkokio ypatingo veiksmo nesukursi ir montažas bus nuoseklus. O jeigu dainos kompozicija yra sudėtinga, tai pagal tą ritmą galima sukurti įdomesnį vaizdą.
Vertina neformatą
– Kaip vertini užsienio muzikos žvaigždžių vaizdo klipus? Jų kūrėjai gali naudotis kur kas didesniu biudžetu.
– Šiaip galima vertinti įvairiai. Kartais didelių biudžetų vaizdo klipai nieko gero neparodo. Aišku, matosi, kad yra biudžetas: yra kokybė, yra aparatūra. Tiesiog tuo pat metu pradeda matytis ir kaip tie vaizdo klipai yra „kepami”. Kartais, lygindamas kelių atlikėjų klipus, nors vaizdas, atrodo, skiriasi, pamatai, kad jie turi labai daug ką bendra. Nėra kažkokių naujovių. Bet tai dažniausiai taikytina popmuzikos atlikėjams. O yra tokių atlikėjų, dažniausiai neformato, kurių vaizdo klipai labai įdomūs.
– Gal galėtum pavardinti tuos, kurie, Tavo nuomone, labiausiai išsiskiria?
– Pavyzdžiui, „Appex Twin”, „Sigur Ros”. Jų klipuose – gili idėja. Iš tiesų sunku kažką išskirti, nes yra daug grupių, kurios turi bent po vieną gerą vaizdo klipą.
– Na, „Appex twin”gana maniakiški…
– Taip, kartais žiaurūs. Bet iš techninės pusės žiūrint į kompoziciją ir idėjas – labai didelis darbas ir labai kokybiškai atliktas. O jei žiūri vien tiesiogiai, taip, sutinku, matai košmarą.
Kalnai atpalaiduoja
– Ką veiki laisvalaikiu?
– Ilsiuosi, pramogauju. Pastaruoju metu labai pradėjau vertinti poilsį. Norisi išvažiuoti į gamtą, pailsėti nuo visko. Nors aktyvus poilsis taip pat prie širdies, seniau sportavau, tad nemėgstu ilgai vienoje vietoje sėdėti. Žiemą važiuoju paslidinėti į kalnus. Tai – pats geriausias poilsis. Kūnas dirba, o smegenys atsipalaiduoja, nereikia nieko galvoti.
– Kodėl taip pabrėži tą ramybę? Darbai spaudžia?
– Pats tempas yra labai sugreitėjęs. Rytą atsikeli, išeini iš namų, vakare grįžti ir matai, kad nieko nespėjai. Tas nuolatinis judėjimas reikalauja poilsio.
– Gal turi kokią profesinę svajonę?
– Apskritai visas mano gyvenimas svajonėmis paremtas. Aš būdavau toks svajotojas: jei apie kažką labai stipriai svajodavau, galvodavau, tą ir pasiekdavau. Dabar kažkokios vienos išskirtinės nėra. Yra visokių pamąstymų, norų. Bet tai savaime išsisprendžia, susikuria. Lėtai, bet užtikrintai viskas juda į priekį.