Papročiai: duonos kepimas – šventa apeiga

Senovinio lietuviško būsto centre visuomet būdavo krosnis, simbolizuojanti šilumą ir jaukumą. Archeologų nuomone, duoną kepti mūsų krašte išmokta jau neolite, prieš kokius 4 tūkstančius metų. Grūdai būdavo sutrinami tarp dviejų akmenų, sumaišomi su vandeniu, iš tirštos tyrės lipdomi papločiai ir kepami ant lauže įkaitinto akmens arba žarijose, suvynioti į kokį lapą. Tačiau labai jau kietaplutė būdavusi ta duonelė. Minkštesni papločiai, jeigu kepami pridengti kokiu gaubtu. Padarydavo jį iš molio, – tai ir buvo pradžia skliautinės duonkepės krosnies, tinkamos papločiams kepti.

Tarsi religinė apeiga

Bet paplotis – ne duona. Tešlai gyvybės suteikia raugas, vykstant sudėtingiems biocheminiams procesams. Romėnų mokslininkas Plinijus Vyresnysis, gyvenęs mūsų eros pradžioje, savo raštuose pažymėjo, kad tenykščiai kepėjai vartodavo alaus mieles. Jie kepė baltą kvietinę duoną patricijams, vadino ją „mundus” (pasaulio), ypatingą nežiedėjančią kariams – „castrensis” (tvirtovės), o nemokamai dalijamą varguomenei – „plebeius”. Senovės Romoje buvo per porą šimtų kepyklų, – juk reikėjo išmaitinti milijoninį miestą.

Lietuvos kaime duonos kepimas yra namų šeimininkės, motinos pareiga – labai svarbi ir garbinga. Tai ir nelengvas darbas, ir tarsi kokia religinė apeiga. Tešlą užmaišydavo duonkubilyje, tik žemaitės tam naudodavo gilią geldą, lietuvininkės – duonlovį. Šie indai senovėje būdavo skobiami iš vientiso medžio gabalo. Duonkubilį darydavo iš šulelių, suveržiamų lankais, o dugną dėdavo ąžuolinį – bus geresnis raugas. Vienos šeimininkės miltus užmaišydavo drungname, kitos – karštokame vandenyje ar net užplikydavo verdančiu. Duonos skonis bus vis kitoks. Ir dar: šiltu vandeniu miešta duona mažiau pelija, apyšilčiu – baltesnė, bet ilgai rūgsta, plikyta – saldrūgštė, nežiedėjanti. Užmaišytą tešlą laikydavo šiltai, arti krosnies, kokią parą ar dvi, kad įrūgtų, imtų kilti. Duonkubilį reikia uždengti. Po pusdienio rūgimo jau reikia ragauti ir žiūrėti, ar jau „kalba”, ar jaučiasi rūgštis. Rūgimo procesas, įkvėpiantis tešlai gyvybę, senovėje būdavo mistifikuojamas. Jį tariamai valdanti dievybė, vadinama Rūgučiu, Ragučiu ar Raugų žemėpačiu.

Nelengva išminkyti tešlą

Šeimininkė prieš minkymą atsiraito rankoves, suvilgo rankas, peržegnoja duonkubilį. Šis, kad nereikėtų dirbti pasilenkus, pakeltas ant trikojo. Nelengva gerai išminkyti tešlą, vis pridedant miltų išlaikyti tam tikrą jos tirštumą. Atminkams – rupesni miltai, ir ne vien ruginiai, tinka ir kitokie. Nepriteklių metais naudodavo biralinius (nevėtytus) rugius. Arba tekdavo kepti „vogtinę” duoną – iš dar gerai neprinokusių grūdų. Badmečiu į tešlą dėdavo sėmenų, pelų, liepžiedžių, alksnių spurgų.

Krosniai malkų paruošdavo iš vakaro. Tai stori, šakoti, gumbuoti pagaliai. Tinka tik kaitriosios malkos – beržinės ir ąžuolinės. O jeigu praėjusį kartą blogai iškepė, į ugnį vertėtų įmesti seną nudėvėtą naginę. Gerai iškūrentos krosnies vidiniai šonai nuo karščio turi būti net pabalę. Tada šeimininkė žarstekliu į priekaktį išžeria žarijas ir jas užgesina pildama vandenį per šluotą. Pelenai švariai iššluojami pušine šluota. Prie krosnies statomas suoliukas, ant jo guldoma ližė. Šiukštu per jos kotą kam nors peržengti, o vaikams – pro apačią pralįsti, – atsitiks kokia nelaimė, gali net palikti kuproti. Kad tešla nepriliptų prie ližės, ją apklostydavo džiovintais klevų lapais arba kopūstlapiais, ajerais. Tada pavilgiusi rankas kepėja krečia tešlą ant ližės ir apglosto kepalą. Delnu viršuje įspaudžia kryžių, o pirštais iš šonų – tokias gilias braukas. Sakydavo, jų turi būti tiek, kiek šeimynoje žmonių.

Nevalia trankyti durų

Pašovus kepalus krosnin, ližę, duonkubilį ir trikojį reikia išnešti į maltuvę ar pirkaitę. Kas pirmas suskubs tai padaryti, greit bus kviečiamas kūmuosna, – tai garbinga ir maloni pareiga. Vandenį, kuriuo kepėja vilgėsi rankas, sugirdydavo gyvuliams – bus sveikesni. Duona krosnyje kepa 3-4 valandas. Ten ji ugnies dievaitės Gabijos globoje. Įpusėjus kepimui žarstekliu reikia pastumdyti kiekvieną kepalą. Tik negalima į krosnį žiopsoti išsižiojus ir trankyti durų – pluta atšoks. Jei kas tuo metu užeitų į namus, turi pasakyti „skalsu!” Ir negali išskubėti, kol duona nebus ištraukta iš krosnies. Šeimininkė būtinai jam įdės šiltos duonos („gastinčiaus”). Kiekvieną ištrauktą kepalą ji nuprausdavo, suvilgydama vandeniu, – pluta nuo to darosi minkštesnė.

Duonkubilį išgrandžius išeina ir pagrandukas. To iškepto pusę atiduodavo piemenukui, o kitą pusę – kalei. Vaikas turėdavo pagranduką suvalgyti, pasismulkindamas medinio šaukšto kotu, be peilio. Paprotys neabejotinai turi mitologinę potekstę: kalė – miško žvėrių globėjos Medeinos palydovė, o peilis primenąs vilko dantis. Apeiginis pagranduko valgymas apsaugos galvijų bandą nuo laukinių žvėrių. O merginos tikėdavosi pagranduku patikusio vaikino širdį į save palenkti, – būta tokio meilės burto.

Pilnametystės ženklas

Iš mamos duonos kepimo įgudimą labai norėdavo perimti dukros. Iškepti pirmąją savo duoną – pilnametystės ženklas. Paragavęs dukros keptos duonos tėvas ją pabučiuodavo, o suolą, ant kurio sėdėdavo prie pietų stalo, apsukdavo durų link. Iškepei savo duoną, tai gali laukti piršlių! Ir pasakydavo, kiek išgalės skirti kraičio. Aukštaičių krašte motina dukrą šeštadienio vakarą nusivesdavo į bendrą kaimo pirtį. Ten pavaišindavo susirinkusias moteris „dukters rūgščia”, tuo apskelbdama, kad namie jau esama nuotakos.

Po vestuvių jaunamartė kurią dieną gaudavo anytos leidimą iš savo raugo iškepti duoną, įkūrus krosnį tėvų namų ugnimi. Tačiau jeigu gyvendavo bendrai, tai tik tą vieną kartą. Duonos kepimas – tikrosios namų šeimininkės privilegija.

Tebėra svarbiausia

Apskritai duonos kepimas kitados buvo vyksmas, imituojantis pasaulio sukūrimą. Iš čia ir prisakymas – niekada kepalo nepadėti apversto „padu” į viršų. Pasaulio tvarka tada gali antraip apsiversti, o tiesa tapti melu. Per beveik visas šventes, tiek šeimos, tiek kalendorines, būta apeigų su duonele. Juolab per darbų pradėtuves ar pabaigtuves, – duonos riekelę nešdavosi ir į sėją, ir į pjūtį.

Žiemos metą tradiciniame kalendoriuje švenčių nedaug tebūta. Viena reikšmingesnių – vasario 5-oji, Duonos diena. Bažnyčioje pašventinama ruginė riekutė, tada ji tampa šventosios Agotos duonele. Tikima, kad padedanti numalšinti gaisrą, žmogų sauganti nuo gyvatės kirčio, kulkos ir vagių kėslų, pastatus – nuo perkūno įtrenkimo, pasėlius – nuo deginančios sausros. Gimusi krosnies karštyje, ta duonelė gina nuo blogio, kuris nutvilko kaip ugnis… Štai todėl šv. Agotos su duonos kepalėliu rankose skulptūrėlės tokios dažnos būdavo koplytėlėse prie lietuviškų sodybų.

Ruginė duona tebėra tradiciškai vienas pagrindinių mūsų maisto produktų. Ir niekur pasaulyje nėra skanesnės kaip lietuviškoji.