Iš Airijos – į Lietuvą, bet tik į svečius

Trumpam į Lietuvą grįžtantys ekonominiai emigrantai stebisi, kad Lietuvoje taip lėtai keičiasi požiūris į darbuotojus. „Kol išliks vergvaldžio ir vergo santykiai, neverta tikėtis, kad išvažiavusieji sugrįš”, – sako prieš porą metų Lietuvą palikęs marijampolietis Alvydas Valionis. Apie dėmesį žmogui kalba ir Airijos ambasadorius Lietuvoje Donalas Denhamas.

Tik trumpam į Marijampolę sugrįžęs Valionis neslepia, kad išvykti į svečią šalį jį pastūmėjo ekonominės problemos.

Verslo nesėkmės

Sukūręs šeimą Alvydas dirbo vairuotoju, gabeno automobilius iš Vakarų Europos. „Tuo metu prekyba automobiliais klestėjo, tai nutariau įkurti savo firmą. Tačiau mano sumanymas žlugo prasidėjus Rusijos krizei. Tada pamėginau verstis medienos apdorojimu. Pažįstamas kaip tik pasiūlė palankiomis sąlygomis įsigyti stakles. Tačiau ir šis mano mėginimas žlugo”, – pasakojo Valionis.

Imti paskolą iš banko nenorėjo. Tikėjosi, kad pakaks santaupų, bet apsiriko. Medienos apdirbimo įmonę jis įkūrė nusipirkęs senus tvartų pastatus Sasnavoje – 13 kilometrų nuo Marijampolės. Dirbti pasamdė keletą vyrų. „Kai pradėjo eiti inspektoriai iš įvairių įstaigų, kai ėmė kelti įvairiausius reikalavimus, mano įmonės veikla ir pradėjo strigti. Viskam reikėjo nemažai pinigų, o jų neturėjau, gyvenome nuomojamame bute, nusipirktas namas dar buvo nebaigtas statyti”, – prisiminė sunkias dienas buvęs verslininkas. Beje, namas taip ir liko neužbaigtas.

Atsisakęs įmonės Valionis išpardavė įrangą ir vėl ėmė dirbti vairuotoju: reikėjo išlaikyti šeimą. Žmonos Rūtos ligoninėje uždirbtų pinigų nepakako.

Vos atsivėrus sienoms

2004-ųjų gegužės 1 dieną Lietuvai tapus Europos Sąjungos (ES) nare, Valionių šeima iš karto susiruošė kelionėn. „Gal buvo praėjusios dvi savaitės nuo Lietuvos priėmimo į ES, kai susikrovėme į seną automobilį daiktus ir visi keturi – mudu su žmona ir mūsų vienuolikmetės dvynukės – išvažiavome”, – pasakojo Alvydas. Važiavo per Lenkiją, Vokietiją, Prancūziją, keltu kėlėsi į Dubliną. Jautėsi važiuojantys į nežinią.

Vyras neslepia, kad iškeliavo tiesiog stichiškai. Žmona buvo gavusi laišką iš sesers, kuri kvietė atvažiuoti į Airiją, jau buvo suradusi Rūtai darbą. Ilgai nesvarstė. Kaip tik ir dukrų mokslo metai ėjo į pabaigą.

„Tik vėliau dingtelėjo, kad gal nereikėjo taip skubėti. Bet tada tarsi kažkas mums liepė taip pasielgti”, – sakė vyriškis. Dabar, praėjus jau dvejiems metams, jis to sprendimo nesigaili. Ne tik jis, bet ir Rūta, jau buvusi jo žmona, bei trylikametės dukros.

Nebuvo lengva

Atvykusius į Airiją, nedidelį Athboy miestą netoli sostinės Dublino, Valionius ėmė globoti jau anksčiau ten apsigyvenusi Rūtos sesuo. Rūta įsidarbino vietos slaugos namuose, o Alvydas darbo ieškojo.

„Anglų kalbą buvau kiek primiršęs, todėl nerimavau. Žmonai buvo lengviau. Ji medicinos seselės žinias lengvai pritaikė pensione. Jos diplomas buvo pripažintas po keleto mėnesių, tada gavo ir licenciją dirbti medicinos įstaigoje. Man prireikė maždaug 2 savaičių, kol suradau darbą transporto firmoje. Tarpininkų neprireikė”, – apie pradžią Airijoje pasakojo Valionis.

Iš pradžių darbdavys jam pasiūlė naktimis vežioti spaudą, nes reikėjo priprasti prie kitokios nei Lietuvoje ar Vakarų Europoje eismo tvarkos. Jau po keleto mėnesių gavo ir atsakingesnį darbą – vežioti furgonais krovinius iš Dublino į Londoną.

Alvydo teigimu, nors jo ir Rūtos darbas nėra labai prestižinis, tačiau uždarbio pakanka normaliai gyventi. Buvusi žmona, dabar dirbanti ligoninėje, per mėnesį gauna apie 3 tūkst. eurų atlyginimą, o jis kartais uždirba iki 4 tūkstančių eurų.

Grįžti dar negalvoja

Trumpam parvykęs į Lietuvą Valionis neslepia, kad sugrįžti privertė tik šeimyninės aplinkybės. „Mano namais jau tapo Airija, – prisipažino Valionis. – Ten mane pažįsta, ten jaučiuosi reikalingas. Čia jau tik svečias. Žinoma, malonu pasimatyti su senais pažįstamais, bet širdis traukia atgal. Nesakau, kad niekad negrįšiu į Lietuvą, gal ir ateis toks metas”.

Buvęs marijampolietis teigia, kad Airija išeivius iš Lietuvos vilioja ne tik galimybėmis daugiau uždirbti, bet ir socialine politika.

„Kai ten nuvykome ir abu pradėjome dirbti, netrukus dukroms buvo pradėtos mokėti kasmėnesinės 130 eurų išmokos. Tai nedideli pinigai, bet taip rodomas dėmesys vaikus auginančiai šeimai. Dukros lanko vietos mokyklą, jaučiasi beveik pirmūnės, nes mokslas ten truputį žemesnio lygio nei Lietuvos vidurinėje mokykloje. Be to, po pamokų vyksta specialūs užsiėmimai su imigrantų vaikais, kad šie greičiau galėtų integruotis. Airijos mokyklose atmosfera kitokia nei Lietuvoje. Čia vyrauja jėgos kultas, o ten vaikai kur kas draugiškesni, labiau vertina žmogiškąsias vertybes, nėra tokio ryškaus jų susiskirstymo pagal tėvų gyvenimo lygį”, – vardijo airiškus pliusus Valionis.

Anot jo, nors Lietuvoje žmonės uždirba vis daugiau, Airijoje lietuviai gyvena geriau. Jau gali rinktis, ką valgyti, kur atostogauti. Tai ir skatina lietuvius vykti į užsienį ištisomis šeimomis. „Prieš porą metų Athboy mieste lietuvių buvo vienas kitas, dabar juos sutinki vos ne kiekviename žingsnyje. Beveik visi jauni, 25-40 metų žmonės”, – pabrėžė buvęs marijampolietis.

Kitoks darbdavio požiūris

Valionį stebina, kaip skiriasi Lietuvos ir Airijos darbdavių požiūris į darbuotojus. „Lietuvoje jaučiausi tarsi juodadarbis. Būdavo, grįžti po keliolika dienų trukusio reiso, o darbdavys ne tik nepadėkoja, bet kai kada ir asilu išvadina. Nelabai supratau, kodėl buvo palaikoma tokia vergvaldystės atmosfera. Su žmogumi visiškai nebuvo skaitomasi”, – nepamiršo nuoskaudų Alvydas.

Jis girdėjo, kad Lietuvoje pastaraisiais metais situacija šiek tiek pagerėjo, bet ne iš esmės. Vairuotojų trūksta, bet darbdaviai vis tiek juos laiko tarsi žemesnės kastos žmonėmis.

„Lietuvoje – laukinis kapitalizmas, nuo dirbančio žmogaus siekiama nudirti paskutinį kailį. O Airijoje darbuotojai yra gerbiami, laikomi vos ne partneriais. Reikalui esant jiems ir premijos skiriamos, ir kitaip skatinami – to Lietuvoje nelabai išgirsi. Matyt, reikės nemažai laiko, kol darbdavio ir darbuotojo santykiai pasikeis iš esmės”, – svarstė Valionis.

Kaip sugrįžo airiai

Panaši situacija, kokia dabar yra Lietuvoje, beveik prieš trejus dešimtmečius buvo ir Airijoje.

„Kai mūsų šalis įstojo į ES 1973 metais, metinė infliacija siekė 12 proc., nedarbas – 20 procentų. Airiai masiškai emigravo į užsienį. Viršūnę emigracija pasiekė apie 1980-uosius, – pasakojo Airijos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvoje Donalas Denhamas, praėjusią savaitę lankęsis Marijampolėje. – Tačiau daugelis emigrantų į Airiją sugrįžo”.

Ambasadoriaus teigimu, tai lėmė ne vien narystė ES, bet ir pačios Airijos vyriausybės sudarytos palankios ekonominės sąlygos. Pirmiausia mokesčių našta dirbantiesiems buvo sumažinta iki 12,5 procentų. „Šalies vyriausybė nuolatos ragino emigrantus sugrįžti, ir žmonės pajuto, kad yra laukiami. Grįžo nemažai jaunimo, dėl to pakilo Airijos ekonominis potencialas. Tai lėmė ir šalies investicinį patrauklumą”, – aiškino ekonominės sėkmės formulę ambasadorius.

Savi specialistai

Šiuo metu Airijos gyventojai sudaro tik apie 1 proc. visų ES gyventojų, tačiau vien tik JAV investicijos šioje šalyje siekia net 15 proc. visų JAV investicijų ES.

Kita Airijos veiksmų dalis, stabdžiusi emigraciją, buvo dėmesys švietimui. „Iš pradžių ir mes svarstėme, kodėl už valstybės lėšas yra rengiami specialistai, jeigu jie baigę mokslus išvažiuoja. Tačiau to atsisakyta nebuvo, ir dabar ta pozicija pasiteisino – specialistai sugrįžo ne tik pagerinę kvalifikaciją, bet ir įgiję patirties. Manau, kad švietimas ir mokslas yra svarbiausia. Lietuvoje ši sritis taip pat turėtų būti laikoma prioritetine. Pas mus dabar daugiau nei pusė visų abiturientų, baigusių bendrojo lavinimo mokyklas, siekia aukštojo mokslo. Apie du trečdaliai jų renkasi verslo, ar mokslo specialybes. Tai didžiulis potencialas. Tad per tuos dešimtmečius į jaunimo mokslą įdėtos lėšos grįžo su didžiuliais dividendais”.

Kol nesupras

Ambasadoriaus nuomone, per vienus metus, net ir gaunant ES paramą, susikaupusių problemų išspręsti neįmanoma. Tam reikia laiko. „Manau, Lietuvoje specialistai ir darbininkai turėtų būti labiau motyvuojami nevažiuoti į svetimas šalis, o likti savoje. Reikia mokytis, kaip tai padaryti. Vis dėlto, nepaisant jokių rekomendacijų, ir valstybininkai, ir darbdaviai turėtų suprasti, kad didžiausias šalies turtas yra žmonės. Kol to nesupras, žmonės važiuos laimės ieškoti kitur”, – teigė Airijos ambasadorius Lietuvoje.