Bulvės Lietuvoje atsirado prieš porą šimtmečių. Anuomet bulvė, kaip užjūrio keistenybė, buvo auginama karališkuosiuose soduose, o vėliau ją karaliai valgė vietoje įkyrėjusių košių. Didikai taip pat stengėsi neatsilikti nuo rūmų mados ir negailėjo pinigų madingam augalui įsigyti, auginti ir valgyti.
Dabar sunkiai įsivaizduojame kasdienį gyvenimą be bulvės.
Lietuviai vertino atsargiai
Anot kulinarijos istoriko Viliaus Purono, antroje XVIII a. pusėje bulves Lietuvoje pradėjo sodinti ir valstiečiai, ypač Rytprūsių lietuviai (prisiminkime K.Donelaičio „Metuose” minimus „kartupelių” valgius). Beje, pasakojama, kad bulves valstiečiai iš pradžių vertino labai įtariai. Mat amžių patirtis jiems kuždėjo: iš ponų sumanymo gero nelauk. Tad vengė savo ūkeliuose sodinti bulves. Tuomet ponai sugalvojo gudrybę – prie kasamų bulvių lauko statydavo sargybinį, kuriam liepdavo saugoti bulves nuo vagių, bet „ne per labai”. Valstiečiai užkibo ant šios meškerės – jei ponai saugo, vadinasi, geras daiktas. Tad slapta išsikasdavo ir jas kepdavo, o beragaudami ir pamėgo. Tik XIX amžiuje bulvę imta vertinti lietuvių virtuvėje.
Pirmieji (apie 1769 m.) bulvių Lietuvoje paragavo Šiaulių ir Alytaus karališkųjų ekonomijų piliečiai. Mat karališkuose dvaruose jas įsakė veisti nenuilstantis novatorius Antanas Tyzenhauzas. Tuomet lietuviai dar neruošė bulvinių tautinių patiekalų iš tarkuotų bulvių tešlos, nes to išmoko tik po gero šimtmečio.
Kugelis išplito per žydų karčemas
Pasak V.Purono, bulviniai vėdarai turi bene didžiausią teisę vadintis lietuvišku tautiniu patiekalu, nes nežinome tautos, kuri savintųsi šią bulvinę dešrą. Net ir dešros pavadinimas (vėdarai) yra savas, senoviškas baltiškas daiktavardis, ne skolinys. Pažymėtina, kad skerstuvių dešra – kraujinė dešra turi labai senas tradicijas, siekiančias priešistorinius laikus.
Kalbininkai kugelį mygia vadinti bulvių plokštainiu, tačiau lietuviai jį atkakliai vadina vokiškai. Juk žinome, kad kugelis – senas vokiškas patiekalas, XIX amžiuje išplitęs Lietuvoje per žydus, o tiksliau – per jų pakelių karčemas, kuriose šis patiekalas buvo pats pigiausias ir sočiausias. Jis turėjo didžiulę paklausą tarp ano meto „vairuotojų” – vežikų, kurie užsukdavo su savo vežimais į pakelės smukles pavalgyti, arklių pailsinti. Netrukus šis pigus ir sotus patiekalas pasklido tarp kaimiečių.
Sveikas patiekalas
Sveiko maisto patiekalais nuo seno garsėjančios kavinės „Suara” virtuvės šeimininkės siūlo skaitytojams bulvių, įdarytų šampinjonais, receptą. Vienai porcijai šio patiekalo reikės: vidutinio dydžio bulvės, 30 g šampinjonų, 60 g svogūnų, 25 g fermentinio sūrio, aliejaus, bulvių ir kitų prieskonių
Išvirtą be lupenos didelę bulvę perpjauti išilgai, šaukšteliu išgremžti vidų įdarui. Pastarajam paruošti reikės apkeptų aliejuje su prieskoniais supjaustytų šiaudeliais šampinjonų ir svogūnų.
Įdėjus įdaro į išgremžtą bulvės vidurį, jos viršų pabarstyti tarkuotu fermentiniu sūriu, užpilti nedideliu kiekiu padažo (sviesto ir grietinės mišiniu, pašildytu keptuvėje). Taip paruoštą bulvę reikia pakaitinti orkaitėje iki išsilydys fermentinis sūris.
Prie šio patiekalo tiks Bešamelio padažas, kurį nesunku paruošti namuose.
Tereikia du šaukštus aliejaus, sumaišyti su pusantro šaukšto miltų, pakepinti, praskiesti sultiniu, užvirinti, paskaninti kariu, įpilti vienos citrinos sultis, pridėti pakepintų daržovių (porų, svogūnų, morkų, paprikos ir pan.), smulkintų žalių prieskoninių daržovių, apie 250 g natūralaus jogurto, pasūdyti. Užvirinti. Šis padažas tinka prie daržovių, mėsos, žuvies patiekalų.