Kai sakoma ar rašoma „raudonieji burokėliai”, visai nereikia sureikšminti spalvos. Šiuo atveju priminti raudonumą – tik didis komplimentas neeilinių galių daržovei.
Nors faktiškai toji spalva net ne raudona, o tamsiai… Kokia? „Bordinė”? Bet tokio žodžio mūsų žodynai nepripažįsta, kalbininkai draustų ir baustų už jo vartojimą. Tik žmonių kalboje taip sakoma, nes burokėlių spalva iš tiesų primena gero prancūziško bordo vyno spalvą. Gal ir daugiau giminystės yra, nes ir burokėliai, ir vynas, protingai vartojant, padeda sveikatai. Ir dar kaip!
Išplatino arabai
Burokėlių istorija nepaprasta. Jei kur nors iš užsienio kalbų verstuose tekstuose aptiksite augalo pavadinimą „laukiniai runkeliai” ar „raudonieji runkeliai”, tai žinokite, jog čia beveik tie patys mums taip įprasti ir savi raudonieji burokėliai. Jie kadaise buvo laukiniai. O dabar vien ES šalyse jų yra išvesta 146 rūšys.
Įvairios tautos įvairiai į burokėlius žiūrėjo. Vienur – kaip į pelenę, o kitur – kaip į stebuklą. Žinynuose rašoma, kad senovės graikai burokėlius naudodavo patyčioms ir pajuokai išreikšti. Jei norėdavo iš ko pasityčioti, išjuokti, siųsdavo jiems burokėlių arba buroklapiais apkaišydavo vartus, duris. Vėliau ir jiems ši pelenė virto princese – burokėlius pradėjo vertinti, branginti.
Dar prieš Kristų burokėlius aukštino įvairios Rytų šalys. Bet ilgą laiką „viršūnėlės ir šaknelės” buvo griežtai atskiriamos. Valgydavo vien lapus, o „šakneles” naudojo tik vaistams. Seniausių laikų arabų gydytojai burokėlius ir išplatino po pasaulį.
Mokesčius – burokėliais
Laimingai burokėlių ateičiai labiausiai yra nusipelnęs Romos imperatorius Tiberijus, imperiją valdęs nuo 14-ųjų mūsų eros metų. Taigi Kristaus amžininkas. Jis garsėjo mokesčių reformomis. Mažino išlaidas viešiems vaidinimams, o dėl to kylantį visuomenės pyktį malšino… burokėliais. Tai buvo tokios vertės daržovė, dėl kurios eidavo kautis. Kad kuo geriau būtų tenkinami šios daržovės poreikiai, Tiberijus įsakė germanų kraštams kasmetinę duoklę mokėti burokėliais. Šie kraštai buvo romėnų užkariauti, įsakymus privalu buvo vykdyti. Iš pradžių prievartos būdu augindami burokėlius duoklei, germanų kraštai pamažu patys įsavino šio augalo privalumus ir platino jį vis į naujus kraštus. Jie pradėjo net dėkoti imperatoriui Tiberijui, garbinti jį už prievartines pastangas plėsti, kaip šiandieną sakytume, „burokėlių verslą”. Tiberijus tapo pripažintas ne tik kaip mokesčių reformatorius, bet ir kaip didžiausias burokėlių globėjas, savotiškas jų „šventasis”.
Rusai užraugė
Palankiai burokėlius sutiko Rusijos kraštai. Manoma, kad išradingi rusai pirmieji išbandė puikų burokėlių konservavimo būdą – rauginti. Taip pirmaujančias pozicijas pamažu užleido sėtiniai ir ropės. Bulvių dar nebuvo. Nustatyta, kad barščių tėvynė Ukraina ir Baltarusija šį valgį kiekvienuose namuose virė jau XVI amžiuje.
Tiberijui dėkoti yra už ką. Jis įtvirtino šią daržovę pasaulyje tikriausiai tam, kad norėjo sveikesnės žmonijos. Ir žmonija ilgus amžius tinkamai naudojosi šiais Romos imperatoriaus pastangų vaisiais, kol mitybos perversmai nepergalėjo vis labiau aptingstančių žmonių.
Kraujo prigamina
Burokėliai yra didis maisto ir vaistų sandėlis. Juose yra daugybė žmogaus organizmui reikalingų ir naudingų medžiagų: baltymų, angliavandenių, vitaminų, mineralinių medžiagų – natrio, kalio, fosforo, magnio, mangano, geležies, net kobalto, kurio reikia, kad susidarytų vitaminas B12, labai reikalingas organizmui kraujo gamybai. Burokėliai reguliuoja kraujospūdį ir cholesterolio kiekį, stiprina kraujagysles, gerina kepenų funkciją. Burokėliai itin vertingi ir sergantiems cukralige, tik jų kiekį reikia griežtai riboti, nes burokėliuose yra daug angliavandenių.
Norint naudotis burokėlių vaistinėmis savybėmis, reikia gerti jų sultis. Tai plačiai pripažintas vaistas gydyti mažakraujystei. Burokėlių sultys ramina. Jas patariama gerti itin jautriems, dirgliems žmonėms. Gerti po nedaug – po 50 g tris kartus per dieną. Šios sultys stimuliuoja limfagyslių darbą, grąžina jėgas po persirgto gripo ar plaučių uždegimo. Be to, patariama gerti visiems, kas jaučia nuolatinį silpnumą. Moterims reguliuoja menstruacijų ciklą, o menopauzės metu gerti burokėlių sultis tiesiog būtina. Dėl stiprių veikliųjų medžiagų pradėti gerti burokėlių sultis reikėtų po mažai – tik po šaukštelį, paskui didinti iki 50 g. Antraip gali atsirasti galvos skausmai, kurie paskui praeina.
Žinovai pamoko: „Teisingai panaudok savo protą – gamta tau nuolat šypsosis. Ir tu jai taip pat”.
Vaistas ir maistas
Lėtinei anginai gydyti. Burokine tarka sutarkuoti kumščio dydžio burokėlį, apšlakstyti šaukštu obuolių acto, palaikyti porą valandų kartkartėmis sukratant, paskui nusunkti atsiradusias sultis ir jomis skalauti gerklę. Prieš skalaujant galima porą šlakelių skysčio nuryti.
Receptas visiems. Šviežių burokėlių sultis per pusę atskiesti šiltu vandeniu, gerti po pusę stiklinės du kartus per dieną prieš valgį – valo ir stiprina kraują, aprūpina organizmą reikalingomis medžiagomis.
Dar geriau gerti lygiomis dalimis sumaišytas morkų, burokėlių ir salierų sultis, per pusę atskiestas šiltu vandeniu. Stiprinsite imuninę sistemą, išvengsite peršalimo ligų, o jei susirgsite, lengviau pasveiksite. Gerti reikia tris kartus per dieną po pusę stiklinės.
Morkų, burokėlių, kokoso riešutų sultis sumaišyti ir gerti nusilpus po įvairių ligų.
Maisto atsargoms. Kiekvienai šeimininkei praverčia burokėlių atsargos ne tik žiemai, bet ir visus metus. Kaip tik metas pasidaryti burokėlių su obuolių sultimis. Sveikus, nuvalytus, gerai kempinėle nuplautus burokėlius išvirti, nulupti, sutarkuoti burokine tarka, sukrėsti į puodą, užpilti kitame puode pakaitintomis obuolių sultimis tiek, kad gerai apsemtų, įberti kmynų – nepagailėti jų, – dar pakaitinti tiek, kiek įprastai kaitiname sultis, supilstyti į karštus sterilius stiklainius, užsukti metaliniais dangteliais. Nereikia nei druskos, nei rūgštelės, nei juo labiau acto. Tokie burokėliai tinka viskam: nusunkus prie mėsos patiekalų, burokėlių sriuboms, šaltibarščiams ir dar kuo plačiausiai šeimininkių fantazijai. Nusunktos sultys – puikus ir naudingas gėrimas. Tai – vieni geriausių konservų namų sąlygomis. Jų būtina pasidaryti, kad kuo mažiau šeimai tektų „emulguliatorių”, „stabilizatorių”, „dažiklių”, „skonio stipriklių” ir kitokios chemijos.