„Atsinešk du šaukštus druskos, du šaukštus vandens ir kelnaites. Paimk dvi 50 litų kupiūras ir jas sukryžiavusi įsidėk prie širdies į liemenuką. Taip pas mane ir ateik…”
Tokiais žodžiais Klaipėdos senajame turguje čigonė bandė išvilioti pinigus iš burtis „sutikusios” „Vakarų ekspreso” korespondentės.
Po to, kai vis daugiau klaipėdiečių ėmė pastebėti, jog čigonės atgaivino seną savo „verslą” – mulkinti naivius žmones ir „melžti” iš jų pinigus, – nusprendėme savo kailiu patirti, kaip jos tai daro.
Sąmoningai „užkibome” ant dviejų tamsaus gymio moterų kabliuko ir uoliai vykdėme visus nurodymus.
Taip elgiantis galima prarasti išties didelę sumą pinigų, tačiau šįsyk čigonėms teko pasitenkinti 10 litų ir 1 centu.
„Duokit 1 centą”
Iš aplinkinių prisiklausiusi, kad čigonės paprastai kalbina tik liūdnus, nestabiliai atrodančius žmones, atėjusi į senąjį turgų stengiausi atrodyti nusiminusi, palaužta. Rankinės su daiktais specialiai nepasiėmiau, tik į kišenę įsimečiau šiek tiek pinigų.
Ryte 10 valandą palei turgų vaikščiojo dvi tamsaus gymio moterys.
„Gal galite duoti centą, pasakysiu svarbią žinią”, – tyliai priėjusi pašnabždėjo jauna čigonė.
Iš kišenės ištraukus saują monetų ir iš jų atrinkus vieną centą, čigoniukė paprašė išsitraukti vieną kortą ir, liepusi sekti paskui ją, nusivedė už kampo.
Netrukus priėjo antroji, vyresnė, čigonė.
„Sveika, gražuole, ar tave yra būrusi tikra čigonė?” – pasiteiravo. Papurčius galvą, nušvito, liepė ištraukti kortą iš jos kortų kaladės ir jai nerodyti. Beje, prieš tai ištrauktos kortos reikšmės niekas neaiškino – ji buvo tiesiog grąžinta atgal į bendrą krūvą.
„Galiu panaikinti prakeikimą”
Ištraukus kortą, vyresnioji čigonė liepė sekti paskui ir, pasivedusi dar toliau nuo žmonių, pasisodino ant šaligatvio bortelio bei liepė parodyti ranką.
Prasidėjo neva būrimas iš delno, nors realiai jokios informacijos nebuvo suteikta. Onute prisistačiusi čigonė lyg tarp kitko užsiminė esanti nėščia, nors vizualiai nėštumo nesimatė. Dar pasiteiravo mano amžiaus, vardo.
Čigonė kalbėjo bendromis frazėmis, labai greitai, ir vis užsimindavo, kad iš senų laikų aš neva turinti prakeikimą, kurį reikėtų pašalinti.
„Ar nori, kad aš nuimčiau tau prakeikimą? Pamatysi, kai tai padarysiu, dar ateisi man padėkoti”, – čiauškėjo Onutė.
„Kiek turite pinigų?”
Paprašiau, kad tariamą užkeikimą panaikintų, juolab kad tai, atrodė, kainuos labai nedaug. Tam prireikė tik vieno plauko, kurį čigonė greitai pati išrovė iš mano galvos, ir vos vieno cento. Apvyniojusi plauką apie centą Onutė liepė į jį papūsti, tą patį padarė ir pati. Dar suburbėjo kažkokį užkeikimą ir nusispjovė.
O tada prasidėjo: „Dabar reikia popierinio pinigo”, – pareiškė moteris.
Padavus 10 litų, čigonė pakartojo tokį patį ritualą ir pasiteiravo, kiek iš viso turiu pinigų.
„Nesvarbu, ar kortelėje, ar namuose turite. Sakykite, kiek?” – spaudė čigonė.
Kai pasakiau, kad namuose likusioje kortelėje gal ir bus keliasdešimt litų, čigonė nebuvo labai patenkinta.
„Sakyk tiesą, man tų tavo pinigų nereikia, man tik reikia žinoti, kiek jų yra. Užbursiu, kad jie nebūtų panaudoti tavo laidotuvėms”, – pradėjo gąsdinti čigonė. Jos balsas darėsi vis įtaigesnis, tad nenuostabu, kad jautresnių nervų žmogus, baimindamasis gresiančios nelaimės, gali ryžtis vykdyti visus čigonių paliepimus.
Kai įtikinau, kad tikrai daugiau pinigų su savimi neturiu, Onutė sugalvojo planą.
„Gausi dar kartelį pas mane ateitį. Šiandien, po kelių valandų. Toliau šalinsim užkeikimą. Atsinešk du šaukštus druskos, du šaukštus vandens ir savo kelnaites. Paimk dvi 50 litų kupiūras ir jas sukryžiavusi įsidėk prie širdies į liemenuką. Taip pas mane ir ateik”, – kalbėjo čigonė.
„Viską grąžinsiu…”
Garsiai pradėjus svarstyti, iš kur taip greitai reikėtų pasiskolinti pinigų, čigonė ramino, esą ji tų pinigų neimsianti, tad po atlikto ritualo vėl bus galima grąžinti pinigus skolinusiesiems.
„Dabar turi palikti man kokį nors vertingą daiktą. Kai grįši – atsiimsi”, – nužvelgė mane čigonė. Kadangi neturėjau nei žiedų, nei grandinėlių, čigonei vertingiausias daiktas pasirodė 10 litų.
„Ir niekam negali girtis ir pasakoti, ką dabar darėme”, – kišdama pinigus į kišenę perspėjo ji.
Viso „būrimo” metu jaunesnioji čigoniukė slampinėjo aplink ir stebėjo situaciją.
Išviliojo kelis tūkstančius litų
Antrąkart pas čigonę negrįžome, nes toliau scenarijus – ir taip aiškus.
„Regis, praėjusiais metais viena mergina pasakojo, kad iš jos buvo išvilioti net keli tūkstančiai litų, auksiniai papuošalai, – Klaipėdos Vyriausiojo policijos komisariato atstovas spaudai Albinas Strumyla.
Kadangi minėtai merginai nesisekė meilėje, gatvėje ją pasigavusi čigonė žadėjo atlikti užkalbėjimus, po kurių jai pradėsią sektis. Mergina sutiko. Bet „ritualas” vyko labai ilgai, čigonė vis prašydavo atsinešti pinigų, kuriuos, žinoma, pasilikdavo.
„Mergina nešė, nešė, kol vieną dieną pati čigonė dingo, taip ir nebaigusi „ritualo”. Tada supratusi, kad buvo apgauta, mergina kreipėsi į policiją”, – pasakojo A. Strumyla.
Jis pabrėžė, kad už tokius darbelius gresia baudžiamoji atsakomybė, todėl visus užkibusius ant „būrėjų” kabliuko ragina kreiptis į policiją.
„Gal tai ir nėra masinis reiškinys, bet policija sulaukia gyventojų nusiskundimų, kad juos apgavo tamsaus gymio moterys, įtariama, – čigonės. Dažniausiai užkimba moterys, ypač jaunos”, – sakė pareigūnas.
Jo žiniomis, šiemet dar nebuvo nė vieno atvejo, kad į policiją kreiptųsi žmonės, apgauti tamsaus gymio moterų.
„Bet juk ne visi ir kreipiasi. Ne visi nori prisipažinti, kad buvo apkvailinti”, – pastebėjo policijos atstovas.