Rūgštingumo jutimas priklauso nuo vieno receptoriaus

Žinduolių juntamas skonis klasifikuojamas į saldų, sūrų, kartų, rūgštų ir umami (natrio glutamato skonis, įprastas kiniškuose išsinešti skirtuose patiekaluose). Iki šio buvo identifikuoti tik saldaus, kartaus ir umami skonių receptoriai.
Tris skonius su žinomais receptoriais „įjungia” didelės molekulės – pavyzdžiui, sacharozė, kuri prie receptoriaus jungiasi lyg raktas prie spynos – specializuoto receptoriaus, esančio ant liežuvio. Bet sūrus ir rūgštus skoniai yra skirtingi tuo, kad tai yra paprasčiausių jonų skoniai: rūgštumas juntamas per vandenilio (H+), o sūrumams dažniausiai per natrio (Na+) jonus. Kai kurie mokslininkai manė, kad šiuos skonius ant liežuvio gali „aptikti” daugelis ląstelių ir signalą į smegenis siųsti pagal bendrą signalų sumos pobūdį. „Toks modelio tipas yra labai nepatikimas”, – sakė Howardo Hugheso medicinos instituto (JAV) mokslininkas Charlesas Zukeris.
Norėdami patikrinti veikimą pagal baltymą PKD2L1, mokslininkai sukūrė genetiškai modifikuotas peles, kurių organizmas ląstelėse, kuriose gaminamas baltymas PKD2L1, taip pat gamino ir toksiną, sunaikinantį šias ląsteles.
Duke universiteto (JAV) Medicinos centro mokslininkas Hiroaki Matsunami su kolegomis įrodė, kad receptorius PKD2L1 ir PKD1L3 aktyvuoja rūgštis ir gyvų pelių organizmuose, ir laboratorinėse lėkštelėse. Jie taip pat išsiaiškino, kad šie baltymai išsidėstę tose liežuvio vietose, kurios gerai liečiasi su maistu, bet negalėjo griežtai pasakyti, kad yra tik vienas rūgštumą juntantis skonio receptorius.
Cheminius jutimus tiriančio Monell centro (JAV) mokslininkas Gary Beauchampas mano, kad šiedu tyrimai beveik tiksliai nurodo kelią į rūgštaus skonio jutimo suvokimą.
C.Zukerio komandai liko dar vienas darbas – atrasti sūrumo receptorių. „Tereikia vėl patikrinti tuos baltymus, kurie liko pašalinus visus žinomus skonio receptorius”, – sakė mokslininkas.