„Per tiek laiko daug kas išblėso, bet kartais sapne girdžiu ūžiančias bangas, žmonių klyksmus, regis, matau tą patį šviečiantį mėnulį”, – „Šilalės žinioms” pasakoja 55 metų šilališkė Jadvyga Laurinaitienė.
Prieš dvidešimt metų – 1986-ųjų rugpjūčio 31d. – Juodojoje jūroje nuskendo kruizinis laivas „Admiral Nachimov”. Oficiali statistika teigia, kad iš 1259 juo plaukusių keleivių 423 nuskendo, rašo „Šilalės žinios”.
„Netikiu, kad duomenys tikri. Ar rusų valdžia kada nors sakė teisybę?” – retoriškai klausė moteris.
Netikėtas svaigulys
Laive buvo dvi turistinės grupės iš Lietuvos. Viena – iš Marijampolės, kita – iš Kauno. Kiekvienoje grupėje – po 30 žmonių. Turistinis kelialapis kruizui po Juodąją jūrą buvo brolio dovana Jadvygai ir jos brolienei. „Gauta „po blatu”, – šypsosi prisimindama moteris.
Plaukdamas iš Odesos Krymo – Kaukazo maršrutu, dešimtą valandą vakaro laivas atsiplėšė nuo Novorosijisko uosto krantinės. Kruizo keleiviai džiaugėsi prašmatniu laivu. Vieni linksminosi restoranuose ir baruose, kiti rengėsi nakties poilsiui kajutėse, o kai kurie stovėjo deniuose, mėgaudamiesi gaiviu vėju.
„Aš su brolio žmona ir kitais kartu plaukusiais lietuviais sėdėjau viename iš laivo barų, kai staiga, nei iš šio, ne iš to, pasijutau keistai. Aštrus skausmas ėmė rėžti smilkinius, raižė lyg adatomis. Tikėjau ir dabar tikiu, kad tai buvo Dievo apvaizda, angelo sargo ženklas”, – įsitikinusi moteris. Blogai pasijutusią moterį draugai išvedė į denį, o po minutės iš tamsos išniro milžiniškas kalnas ir – bumpt! – trenkėsi į jų laivo šoną. „Išvydau arti ir kito laivo šviesas, kurios po susidūrimo ėmė tolti. Denyje kilo sumaištis. Visi pasileido bėgti tarsi avys į vieną pusę, o man tarsi kažkas sukuždėjo nesusilieti su visa minia. Mes su brolio žmona įsikibome į turėklus”, – pasakojo ponia Jadvyga. Ji girdėjo kažkokį vyrą rėkiant, kad žmonės nepasiduotų sumaiščiai, nes laivas plaukė netoli kranto, todėl pagalba turėjo būti arti.
Valandos vandenyje
Deja, kalbos, kad toks laivas negali paskęsti, pasirodė tuščios. Per kelias minutes laivas pasviro smarkiai ant šono, dingo elektra, laivas niro, o šniokščiančios bangos ėmė artėti prie turėklų įsikibusios Jadvygos ir jos brolienės. „Rodėsi, kad trumpam praradau sąmonę. Atsibudau šaltame vandenyje. Kai suvokiau, kad esu gyva, ėmiau kapanotis, dairytis aplink. Į mano ranką buvo įsikabinusi brolienė, kuri spėjo prisipažinti, kad nemoka plaukti. Bangos mus sviedė aukštyn ir žemyn. Mačiau tik spindintį mėnulį ir kyšančias iš vandens žmonių galvas, nakties tamsą raižė pagalbos klyksmai”, – pasakojo moteris.
Silpstant jėgoms, ji netoliese pastebėjo apvirtusią gelbėjimo valtį, į kurią jau buvo įsikabinę apie dešimt žmonių. Brolienės jau nebuvo. Ji išgirdo jos šūksnį, įsikabinusi pakylos, ant kurios muzikantai tik prieš kelias minutes griežė smagias melodijas, ji šaukėsi Jadvygos. Bet naktis siautė, dingo mėnulis ir tapo visiškai tamsu, ėmė kilti bangos, todėl kai ponia Jadvyga išvydo boluojančią apvirtusią valtį, sukaupė visas jėgas ją pasiekti. Jau įsikibusi į ją ji prisimena, ėmė drebėti ir šaukti „Spasite” (gelbėkite-aut.) Atrodė, kad po visos amžinybės pasirodė kito plausto, kuris artėjo prie jų, šviesos.
„Jame buvo įgulos nariai – padavėjai ir virėjai. Priplaukę jie mus sugraibė į savo jau perpildytą plaustą. Visi baiminosi, kad plaustas gali apvirsti. Vienos jaunutės padavėjos paprašiau leidimo įsikibti į jos ranką – ji leido…”, – dalijosi prisiminimais J. Laurinaitienė.
Žiūrėjo „Titaniką”
Į tragedijos vietą pagalbos šauksmą išgirdę laivai atvyko, kaip sako J. Laurinaitienė, tik po kelių valandų. Išsigelbėjusius nuplukdė į krantą, apgyvendino viešbutyje. „Sušilus persmelkė mintis: „Kur mano brolienė?” Išėjau iš kambario ir besileisdama laiptais išvydau ją susigūžusią ir virpančią, susisukusią į užtiesalą”, – kaip apie stebuklą pasakojo šilališkė.
Katastrofa pakeitė jos požiūrį į gyvenimą. „Nesuvokiu, kad žmonės gali pyktis, kažko nepasidalinti. Man svarbiausia – šeima”, – teigė moteris. Ji šnekasi mintimis su Dievu, dėkoja jam už išsigelbėjimą.
Po nelaimės išsigelbėję lietuviai (iš 60 žmonių 25) lietuviai kasmet susitikdavo, aplankydavo žuvusių kapus, bet bėgant metams tokie susibūrimai tapo retesni, kol visai nutrūko. „Sovietų saugumas, KGB, perspėjo, kad geriau apie nelaimę niekam nepasakoti”, – prasitarė moteris.
Net praėjus dvidešimčiai metų po nelaimės, ji nejaukiai jaučiasi prie šniokščiančios jūros. „Sukyla jausmai”, – ji sako. Legendinį filmą „Titanikas” ji pajėgė prisiversti pasižiūrėti tik iš trečio karto.
„Aš – lygiai kaip „Titaniko” herojė laikiausi įsikibusi į laivo denio turėklą”, – J.Laurinaitienė džiaugiasi, kad šeimos nariai, sanatorijos Druskininkuose padėjo jai beveik užmiršti išgyventus nelaimės košmarus.