Štai vyno butelis iš Čilės. Etiketėje gamintojas giriasi: „Šis vynas net 12 mėnesių brandinamas prancūziško ąžuolo statinėse”.
Štai kitas butelis – iš Australijos. Ir vėl – abejoti neleidžiantis patikinimas: „Brandintas visiškai naujose ąžuolo statinėse”.
Ir dar vienas – iš Kalifornijos. „Sodrus ąžuolo skonis tiks prie mėsos patiekalų”, – tikina vartotoją vyno importuotojas.
Yra kas tiki. Juolab kad patikinimų, esą garsus vynas brandintas magiškose statinėse, kurios suteikia mistišką medžio skonį, puikiai tinkantį prie išskirtinių patiekalų, – pilnos parduotuvių lentynos. Jeigu vynas kainuoja 20 litų ir daugiau, į taurę neišvengiamai braunasi medinių statinių prabanga, vanilės aromatas, ąžuolo dvelksmas. Tarsi gertume ne fermentuotas vynuogių, o prancūziško ar amerikietiško ąžuolo sultis.
Siūlyčiau ta medžio mistika netikėti. Arba bent jau pasiskaičius reklaminių pasigyrimų, neįsivaizduoti romantiškų rūsių su prietemoje pūpsančiomis prancūziškomis statinaitėmis barrique. Patarčiau būti nepatikliems ir atsargiems. Labai galimas dalykas, kad tie pažadėti vanilės aromatai, apdainuotas vynas, kurį ąžuolo statinėje brandina tauri laiko tėkmė, – viso labo reklamos šūkis. Arba bjauri apgaulė.
Visai gali būti, kad vynas, kurį ragaujate, toks, regis, gausus vanilės dvelksmo ir harmoningas dėl ąžuolo taninų, niekada nematė jokių statinių. Nei ąžuolinių, nei kitokio mistinio medžio. Ir net nebuvo brandintas metus ar aštuonis mėnesius, kaip rašoma etiketėje.
Galimas dalykas, vynas, kurį geriate, – kokybiškos fermentuotų vynuogių sultys, kuriose Čilės, Argentinos, Australijos ar Kalifornijos vyndarys savaitę kitą pamirkė šiek tiek medžio pjuvenų. Be jokių statinaičių „barrique”, kainuojančių po 600 dolerių, jeigu prancūziškos, ir maždaug pusę tiek, jeigu amerikietiškos. Be jokio pinigų įšaldymo, laukiant, kol statinaitės medis perduos vynui savo aromatą ir taninus. Be jokių išlaidų, keičiant po dvejų trejų metų tas 225 litrų statines naujomis.
Chemijos ir rinkos požiūriu – paprasta ir labai patogu. Klientas taurėje pageidauja vanilės ir romantiškų medžio vizijų? Jokių problemų. Merkiame į vyną pakepintų ąžuolo drožlių arba blogiausiu atveju – pjuvenų ir, kaip prancūzai sako, voile – štai – medžio aromatas. Pigiai, greitai, nekenksmingai.
Tokia logika jau kurį laiką vadovaujasi Naujojo pasaulio vyndariai, siunčiantys mums pigius ir labai kvapius produktus. Ne visi, žinoma, bet nemaža dalis. Juk įrodyti, kad vynas brandintas ne ąžuolo statinaitėje, o pjuvenose, – ne taip paprasta.
Rinkos strategų nuomone, pjuvenos – nieko bloga. Juk bendrovė „Raynair” skraidina žmones lėktuvuose, kuriuose neatsilenkia sėdynių atlošai. Ir niekas nesiskundžia skaudančia nugara keliaudamas už simbolinę 1 euro kainą.
Europos vyno visuomenė – pašiurpusi. Visai netolimoje ateityje gal bus galima vyną „subrandinti” įbėrus tam tikrų miltelių. Juk ir silkėje anksčiau nebūdavo „skonio stipriklių” arba sintetinio „dūmo aromato”.
Kol Europos Sąjunga svarsto, ar leisti prancūzams, italams, ispanams rauginti vyną pjuvenose, aistros kaista kasdien vis smarkiau. Vartotojai, vyndariai, vyno kritikai iki užkimimo ginčijasi, kas bus, kai etiketėse atsiras taurus užrašas: „Šis vynas brandintas su geros kokybės pakepintomis ąžuolo drožlėmis optimaliai reguliuojant procesą”.
Ką čia gali žinoti – gal ir nieko nebus. Gal vynui brandinti skirtos statinaitės stovės ne vyno ūkiuose, o vyno istorijos muziejuose – kaip romantiškos vyno epochos eksponatai. Gal žmonės liausis gėrę „ąžuolinį” vyną?
Beje, Italijoje ta kryptimi jau žvalgosi kai kurie vyndariai. Pjemonte atsirado butelių su etiketėmis, kuriose rašoma: „Nebrandinta barrique. Kad vartotojui nekiltų dviprasmiškų aromatų ir spėlionių. Žodžiu, prieš pakeldami taurę „ąžuolinio” vyno, pamąstykime.