Šūsnys mokslinių knygų, referatų rašymas per naktis, rengimasis rytoj vyksiančiai įskaitai – įprastas vaizdas kokiame nors studentų bendrabutyje, tačiau dar prieš kelerius metus tai buvo neįsivaizduojamas dalykas griežčiausioje šalies įkalinimo įstaigoje – Lukiškių kalėjime.
Nepritarė ir pasmerkė
Vilniaus pedagoginio universiteto (VPU) vykdomas socialinis eksperimentas tapo savotišku langu į pasaulį penkiems šios grotuotos įstaigos įnamiams – ir jie tvirtina neketinantys patys atsisakyti šios galimybės matyti ir gauti daugiau, nei leista kitiems nuteistiesiems.
Dažniausiai šis VPU eksperimentas sulaukdavo nepritarimo ar net pasmerkimo. Girdi, žmogžudžiams už dyką suteikiama tai, už ką dažnas studentas turi mokėti pats arba iš tėvų kišenės.
Kaip „Kauno dieną” informavo VPU Socialinės pedagogikos katedros vedėja Giedrė Kvieskienė, šie priekaištai gal ir turėjo pagrindo pirmaisiais metais, kuomet lėšas šiam neįprastam projektui skyrė pats universitetas. Šiuo metu jis finansuojamas iš europietiško Sanglaudos fondo EQUAL, kuris skiria lėšas ir kalinių integracijai į visuomenę.
„Ir universitete iki šiol kai kas nesupranta bei nepritaria tokių neįprastų studijų organizavimo projektui, – sako G.Kvieskienė.
Aukštesnė motyvacija mokytis
Kai aplankėme Lukiškių studentus, kaip tik vyko eilinė paskaita. Paskaitos jiems rengiamos tris kartus per savaitę, likęs laikas skirtas savarankiškam darbui.
Vaiko globos discipliną, kurios pavadinimas gana neįprastai skamba kalėjimo aplinkoje, dėstanti Violeta Suboč, ką tik surinkusi jai atneštus referatus iš dviejų ketvirtakursių Justino Butos ir Kęstučio Matijošaičio, mūsų dienraščiui sakė, kad studijų programa tiek laisvėje, tiek ir čia, kalėjime, yra ta pati, tačiau skiriasi teorijai ir praktikai skiriamų valandų skaičius. Tenka derintis prie kalėjimo sąlygų ir daug daugiau laiko skirti teorinėms studijoms.
Dėstytoja negailėjo pagyrų savo studentams: „Visų pirma jų motyvacija mokytis yra žymiai aukštesnė negu universiteto dieninio ar vakarinio skyriaus studentų, kurie yra laisvėje. Jie gerokai stropesni, darbštesni ir atkaklesni, labai domisi pateikiama medžiaga. Su jais smagu dirbti”.
Iš viso V.Suboč su J.Buta ir K.Matijošaičiu susitiks dvylika kartų. Kurso pabaigoje jiems teks išlaikyti testą.
„Kiekvienas žmogus, kad kur jis ir būtų – ar įkalintas iki gyvos galvos, ar gyvena laisvėje, turi savo požiūrį į tai, kiek jam reikalingos žinios. Aš asmeniškai siekiu kuo daugiau praplėsti akiratį, kuo daugiau sužinoti. Šios socialinės pedagogikos studijos man padeda geriau suprasti bendravimo su kitais žmonėmis ypatybes. Kai baigsime studijas, tikimės, kad galėsime padėti ne tik sau, bet ir kitiems čia esantiems žmonėms”, – sakė J.Buta.
Taps socialiniais darbuotojais
„Pagrindinis mūsų tikslas yra įgyti kuo daugiau žinių, jas pritaikyti visada rasime kur. Tuo labiau kad ir administracija geranoriškai į tai žiūri. Čia yra labai daug žmonių, kuriems reikia pagalbos”, – panašiai kalbėjo ir antrakursis Stanislovas Smilgys.
Šių studijų tikslas yra parengti socialinius darbuotojus iš pačių nuteistųjų tarpo, kurie vėliau galėtų dirbti čia pat, įkalinimo įstaigoje. S.Smilgys, tvirtina, kad visuomenė turėtų suprasti, jog sudarydama sąlygas jiems mokytis, kartu padeda ir pati sau.
„Dirbdami mes galėsime padėti ne tik tiems, kurie įkalinti iki gyvos galvos, bet ir tiems, kurie galbūt išeis į laisvę. Tad tie, kurie piktinasi, jog mums suteikiama galimybė mokytis, tegul pagalvoja, kas geriau – ar sutikti laisvėje kokį chuliganą, ar žmogų, kuris yra mąstantis, sugebantis kabintis į gyvenimą ir toks, kurio nereikėtų bijoti. Taigi yra dvi medalio pusės: žmonės galvoja, kad jie daro gera mums, bet kartu jie daro gera ir sau”, – svarsto S.Smilgys.
Lukiškių studentai neslepia pasipiktinimo anksčiau žiniasklaidoje pasirodžiusiais vertinimais, kad šios studijos jiems tėra pramoga. „Kažkada buvo parašyta, kad mes mokomės tik tam, kad galėtume ateiti pasižiūrėti į jaunas dėstytojas”, – priminė antrakursis Rimas Bražinskas.
Nepraranda vilties pamatyti laisvę
„Manote čia pramoga? Du studentai jau atsisakė mokytis. Vienas net trečiame kurse metė, kitas apsilankė tik poroje pirmo kurso paskaitų, pamatė, kad daug darbo ir taip pat metė. Žinote, jeigu norėčiau pramogauti, aš geriau lovoje pagulėčiau ir televizorių pažiūrėčiau, nei kad sėdėčiau dieną naktį, rašydamas kursinius ir referatus. Čia ne pramoga, o sunkus darbas”, – teigė K.Matijošaitis.
Nuteistųjų iki gyvos galvos motyvaciją mokytis, matyt, didina ir rusenanti viltis, kad vis dėlto kalėjimo vartai vieną dieną gali atsiverti ir jiems.
„Dažnai manoma, kad jeigu žmogus nuteistas ir ypač jeigu jisai nuteistas iki gyvos galvos, tai jis nieko nebegalvoja ir nieko nebeplanuoja. Vis dėlto ir čia būdamas žmogus mąsto apie rytojaus dieną. Jis turi viltį. Štai ir mes po dvidešimties metų turėsime teisę rašyti malonės prašymus”, – savo mintis dėstė J.Buta.
Šis penkiasdešimtmetis vyras, galima sakyti, vieną kartą jau gimė iš naujo. Už 1995 metais įvykdytą banko „Hermis” Šiaulių filialo apiplėšimą, per kurį jis su bendrininkais nužudė apsaugos darbuotoją, J.Buta buvo nuteistas myriop sušaudant. Vėliau ši bausmė buvo pakeista kalėjimu iki gyvos galvos. Iki to meto, kuomet jis galės prašyti Prezidento malonės, jam dar liko dešimtmetis.
Tarpininkaus malonės prašymui
J.Butą kaip itin stropų studentą, nusipelniusį bausmės sušvelninimo, išskyrė ir VPU katedros vadovė G.Kvieskienė: „Jeigu jis baigs studijas ir gaus diplomą, mes būsime pasirengę tarpininkauti jo kreipimuisi į Prezidentą dėl malonės suteikimo, kad jam būtų leista gyventi laisvėje. Manau, kad jis savo moralines ir kitokias kaltes jau išpirko. Tuo labiau kad dabar kiti už tokius nusikaltimus sulaukia daug švelnesnių bausmių”.
Prieš pustrečių metų Šiaulių apygardos teismas, kurio J.Buta prašė kalėjimo iki gyvos galvos bausmę pakeisti į terminuotą laisvės atėmimą, prašymą atmetė. Tuomet nuteistajam nepadėjo ir Lukiškių kalėjimo administracijos surašyta charakteristika, kurioje pažymima, jog J.Buta yra nebaustas, nuolat skatinamas, vengiantis konfliktų, mandagus su įstaigos personalu ir besirūpinantis savo išsilavinimu.
Kaip „Kauno dienos” žurnalistams sakė į pasimatymą su nuteistaisiais studentais palydėję Lukiškių pareigūnai, socialinės pedagogikos studijos smarkiai paveikė visus penkis besimokančius kalinius. Pakito jų bendravimo įgūdžiai ir požiūris į daugelį dalykų, su jais dabar daug lengviau rasti bendrą kalbą, nekyla jokių konfliktų, kurių pasitaiko su kitais nuteistaisiais.
Trūksta informacijos šaltinių
Vienintelis papildomas rūpestis, kurį administracijai sukėlė nuteistųjų studijos – Lukiškių studentams teko pritaikyti kiek kitokį gyvenimo kalėjime režimą ir padaryti tam tikrų nuolaidų. Pavyzdžiui, kiti kalėjimo įnamiai gyvena izoliuoti savo kamerose ir vieni pas kitus į svečius nevaikšto, o studijuojantiems kaliniams leidžiama nuolat sueiti į vieną kamerą ir kartu rengtis paskaitoms.
Be šios lengvatos nebūtų galima atlikti kai kurių kolektyvinių užduočių, pasidalyti dėstytojų atnešta medžiaga. Informacijos šaltiniai, iš kurių tenka mokytis penkiems nuteistiesiems, tiksliau, jų ribotas kiekis, yra bene didžiausia problema, su kuria susiduria šie studentai.
„Dėstytojai žino, kokia medžiaga reikalinga, atneša pakankamai knygų, bet jie negali kiekvienam atnešti po atskirą knygą. Administracija mums sudaro sąlygas visiems sueiti į vieną kamerą ir kartu mokytis, ruoštis”, – aiškina S.Smilgys.
„Jeigu studentui laisvėje ko nors trūksta, jis dažnai gali tą informaciją susirasti internete, bet mes tokios galimybės neturime, nes tai draudžia įstatymai. Vis dėlto, mes esame patenkinti tuo, ką gauname”, – tvirtina antrakursis Rolandas Svirbutavičius.
Dėl gerų rezultatų „kalti” ir žurnalistai
Lukiškių studentai sugalvojo originalų būdą, kaip pasidalyti viena knyga visiems. Tam praverčia jų turimi ne pirmos jaunystės kompiuteriai. „Padalijame knygą į tris dalis, o po to kiekvienas savo dalį teksto surenkame kompiuteriu. Apsikeičiame tomis dalimis ir jau kiekvienas visą knygą turime kompiuteryje”, – pasakoja R.Bražinskas.
Nuteistieji su nepikta pašaipėle lūpose tvirtina, jog už tai, kad dėstytojai yra patenkinti jų studijų rezultatais, jie turi būti dėkingi žurnalistams.
„Mes turime nepamiršti, kad nuolat esame jūsų akiratyje. Turime parodyti geresnius rezultatus, turime daugiau stengtis, nes jeigu nesistengsime, o mokysimės taip, kaip studijuoja kai kurie studentai laisvėje, kurie tik bando prašokti atsiskaitymus, būsime nesuprasti”, – sakė J.Buta.
„Dėkui žurnalistams, kad esame priversti gerai mokytis. Laisvėje gali perlaikyti egzaminą, jeigu nepavyko išlaikyti iš pirmo karto, o čia dėl kažkurio vieno iš mūsų dėstytojas būtų priverstas specialiai dar kartą ateiti į kalėjimą. Dėl to paprasčiausiai į galvą net toks dalykas neateina, kad galima neišlaikyti. Geriau jau naktį nemiegosiu, bet pasiruošiu ir išlaikysiu”, – jam antrina S.Smilgys.
„Jei nesimokyčiau, eičiau dirbti, kad bent kuo nors būčiau užimtas. Negalėčiau šiaip sau leisti laiką. Ir taip gyvenimas, galima sakyti, praeina pro šalį veltui. Vien dėl to, kad kažkada nusižengiau įstatymams ir moralei, o dabar brangiai už tą klaidą moku būdamas čia”, – susitikimo pabaigoje sakė J.Buta, po metų gausiantis jau antrą aukštojo mokslo baigimo diplomą.