Pietų Afrikos ar Honkongo agurkai puikiai dera ir Lietuvoje
Alytiškė Loreta Ažukienė – labai retų ir lietuviams neįprastų daržovių, gėlių ir dekoratyvių augalų augintoja. Kirpėja dirbanti moteris susidomėjo egzotiniais augalais, kai parsisiųsdino iš Pietų Afrikos neįprastos pas mus klivijos sėklų. „Lietuvoje žinomos oranžinės, raudonos ir geltonos spalvos žiedais klivijos. Tuo tarpu Afrikoje šie augalai stulbina spalvų įvairove. Jų nusipirkti negalėjau, nes naujausiai išvesti tokie žydintys augalai aukcione kainavo apie 1000 dolerių! Tad nusprendžiau įsigyti tik sėklų. Dabar mano klivijoms jau beveik dveji metai. Dar po poros metų jos pražys”, – prisiminė egzotinių medžiagų kolekcionavimo pradžią Loreta.
Šiandien L.Ažukienė pasakoja apie neįprastas pas mus agurkų veisles. Mat kai kurias jų galima auginti gėlyne ar vešlia jų žaluma pridengti sieną. Yra net ir daugiamečių agurkų veislių.
Superazija – tai salotiniai agurkai iš Honkongo. Jų stiebai stori, masyvūs, nes turi išlaikyti vaisius, kurių kiekvienas gali sverti iki 4 kg. Loretos užaugintieji svėrė tik apie 1,5 kg (jų buvo 20 vienetų). Tad vieno vaisiaus šeimynai pietums pakanka. Šie agurkai ne taip greitai auga, ne taip greitai gelsta, kaip įprasti. Didžiuliai subrendę vaisiai puikiai išlaiko šviežio agurko savybes. Šiuos agurkus itin tinka auginti tiems, kurie neturi laiko dažnai važinėti į sodus.
Salotinius agurkus galima ir sodinti, ir sėti tiesiai į dirvą tuomet, kai sodinami ar sėjami įprasti agurkai. Jie auginami tiek šiltnamyje, tiek lauke. Negalima sodinti šalia kitų agurkų – susikryžmins. Superaziją galima sodinti ir į lauką, ir į šiltnamį daigais. Šiltnamyje derlius buvo gerokai didesnis. Iš pažiūros peraugę agurkai buvo traškūs, sultingi. Jų odelę reikia nulupti, nes ji kietesnė nei įprastų agurkų (skonis dėl to nenukenčia).
Baltieji agurkai dydžiu ir skoniu panašūs į įprastus. Skiriasi tik balta odele. Juos reikia sodinti atokiau nuo įprastų agurkų, kad su jais nesusikryžmintų. Baltieji agurkai auginami taip pat, kaip ir mums įprastieji žalieji.
Angurija – reta daržovė iš Pietų Amerikos, kuri pas mus vadinama antiliniu melionu. Tai labai dekoratyvi liana gražiais pirštuotais lapeliais ir mažais, iki 8 cm ilgio vaisiais – agurkėliais. Jie iš viršaus padengti spygliukais, tad panašūs į ežiukus. Angurijos stiebai smulkesni, plonesni už įprastų agurkų, nes vaisiai nėra dideli. Žiedai smulkučiai, išsidėstę arčiau augalo pagrindo. Kai vaisių daug, jie sukimba spygliukais, sudarydami girliandą. Tai akivaizdu auginant vertikaliai.
Angurijos vaisiai valgomi žali ir marinuoti. Sunokę būna žalsvi, vėliau – gelsvai rusvi. Tokių angurijų odelė kietesnė, todėl geriau vaisių palikti sėklai (sėklos išimamos, perplaunamos, išdžiovinamos ir paliekamos iki kitos sėjos). Sėjant ar sodinant nereikia baimintis susikryžminimo su kitais agurkais – jie puikiai auga tarp mums žinomų agurkų. Angurijos lapija tokia dekoratyvi, kad šiuos agurkus galima auginti ir gėlyne.
Angurija sėjama balandžio pradžioje kambaryje, o lauke sodinama daigais tiesiai į dirvą.
Melotrija, arba afrikietiškas agurkas, – liana su vaisiais, kurie labiau panašesni į mažus arbūziukus nei į agurkus. Jų odelė dryžuota, o vaisiai – 1,5-2,5 cm ilgio, todėl dar vadinami mini agurkais. Jų lapija tanki, smulki, lapai trikampiai. Vaisių skonis primena agurkus, tik odelė rūgštoka. Kuo agurkas senesnis, tuo odelė storesnė ir rūgštesnė.
Šie agurkai atsparūs ligoms, auginami kaip įprasti. Skirtumas tas, kad įprastiems agurkams užtenka 1 m aukščio atramų, o šiems – 3-5 m. Augalas dekoratyvus, todėl jis tinka apželdinimui – sulapoja labai tankiai. Melotrija sėjama balandžio pradžioje. Šaknys primena bulves, tačiau jos nevalgomos. Per žiemą išlaikius šiuos gumbus, pavasarį galima sodinti į dirvą (sulauksime ankstyvesnio ir gausesnio derliaus). Gumbus reiktų laikyti rūsyje, smėlyje. Pavasariop matosi „bundančios akelės” (kaip tikrų bulvių). Jei rūsyje vėsu, gumbai nei susitrauks, nei supus, nei susiraukšlės. Balandžio mėnesį gumbus reikia padaiginti ir tik tuomet sodinti. Augs sparčiai, nes daigiukams nereikia adaptuotis naujoj vietoj persodinus.
Melotrijos sėjamos kovo pabaigoje – balandžio pradžioje. Geriau sėti į atskirus indelius, kad nereiktų pikiuoti. Iš sėkliukės išdygsta augaliukai plonu koteliu, mažais lapeliais. Vėliau, pasodinti į vietą, sustiprėja ir pradeda smarkiai augti. Į lauką sodinami tik daigai, nes melotrija – šilumamėgė daržovė. Vėlai pasodinus nespės užmegzt vaisių.
Citrininiai agurkai („kristalinis obuolys”) labiau panašūs į citriną nei į agurką. Tai dekoratyvus, augalas, storesniais nei įprastų agurkų stiebais, auginantis dar dekoratyvesnius vaisius, kurie vadinami „kabančiomis citrinomis”. Tačiau tik jų forma primena citrinas. Skonis – agurko ir netgi švelnesnis.
Augalą galima auginti tiek lauke, tiek šiltnamyje, galima sėti ir sodinti daigus. Vienintelė pastaba – neaugint šalia įprastų agurkų – susikryžmins. Auginant šiltnamyje reikia statyt atramas, kuriomis galės kopti. Jei auginsite šiltnamyje, sėti reikia balandžio pradžioje. Jei sėsite tiesiai į dirvą, tai kartu su įprastais agurkais. Reiktų parinkti vietą, kad šalia neaugtų tie, su kuriais gali susikryžminti. Todėl sodinimo planą reikia pasidaryti gerokai prieš sodinimą. Šių agurkų auginimas niekuo nesiskiria nuo įprastų. Vaisiai tinka salotoms. Juos galima valgyti žalius, marinuoti kartu su melotrija, angurija, citrininiais, baltais ir įprastais agurkais.
Kas gali pagalvoti, kad yra ir daugiamečių agurkų? Tai tladianta – geltonžiedė siendriekė, daugiametė moliūginių šeimos liana, geltonais tulpės, varpelius primenančiais žiedais, raudonais dryžuotais vaisiais-agurkėliais.
Tladianta – šilumamėgė daržovė, tačiau jos gumbai puikiai žiemoja lauke, žemėje. Gumbų iškasti nereikia – tereikia išrinkti jų perteklių. Šiam augalui reikalingos labai aukštos atramos (4-5 metrai). Augdamas jis labai greitai šakojasi, užkloja didelį plotą. Ūgliai pasirodo orui sušilus (apie gegužės vidurį). Gresiant šalnoms, juos reikia apkasti žemėmis, nes jie nėra atsparūs. Vasaros vidury tladianta pražysta geltonai. Pirmiausiai pasirodo vyriškieji žiedai, o vėliau – moteriškieji, kuriuos galima atskirti pagal mažutes agurkėlių užuomazgas.
Kol tie agurkėliai žali, juos sunku įžiūrėti tarp lapijos. Vėliau, kai parausta, tampa matomi. Norint sulaukti vaisių žiedus reikia apdulkinti. Tai padaryti tinka panaudojus moliūgų, agurkų, patisonų, aguročių žiedadulkes (po šio apdulkinimo vaisia bus besėkliai). Norint vaisių su sėklomis, reikia apdulkinimui naudoti tik raudonųjų agurkų žiedadulkes. Nokdami vaisiai keičia spalvą nuo žalios iki raudonos. Jei žiedų daug, vadinasi, bus daug vaisių.
Tladiantos gumbai sodinami 6-8 cm gylyje. Geriau sodinti į šiferiu ar, pavyzdžiui, sena įkasta vonia apribotą žemės plotą, kad gumbai „neišsibėgiotų” (maži gumbeliai nuo motininio gali „pabėgti” net porą metrų) ir neišplistų po visą daržą. Patartina iš sėklų auginti ne mažiau kaip penkias tladiantas, nes neaišku, kiek iš jų bus moteriškųjų augalų. Pirmais metais derlius bus nedidelis ar jo išvis galima nesulaukti, jei auginsime iš sėklų. Mat augalas visą energiją skirs gumbams formuoti. Gumbai nėra valgomi, tačiau tarkuota masė – puiki priemonė radikulitui gydyti.
Virginija Skučaitė
jeigu jau rasote, gerbiami zurnalistai, tai bent pavadinimus augalu pasitikslinkite! Dabar kazkokius pusiau sulietuvintus vertinius sugrudote. O ponia Azukiene tik labai gerai seklas pardavineja, o is savo neva auginamu jokio derliaus nesulaukia.