Tėvas, kartą svečiavęsis pas Volfgangą, vėliau skundėsi, kad sūnaus namai primena pamišėlių namus – muzika griaudėja visą dieną, kūdikis rėkia, po namus lodamas laksto šuo Hukelis, lyg paklaikusi gieda kanarėlė Štarlė. Namuose nuolat pilna svečių – geria punšą, bildina biliardą, klausosi muzikos.
1789 metais Mocarto materialinė padėtis ne ką geresnė nei pas skurdžių pameistrį. Pinigus kompozitorius švaistė, negalvodamas apie ateitį.
Konstanciją neturtas siaubingai piktino. Papilnėjęs nerimastingas vyras ją ėmė erzinti. Silpnos sveikatos Konstancijai skiriamas gydymas sanatorijoje. Kelis kartus per metus badene ji gydosi vidurių užkietėjimą.
Meilės trikampis
Nuolatiniu Konstancijos palydovu jos gydymosi laikotarpiu Badene buvo galantiškas gražuolis Ziusmairas – paskutinis Mocarto mokinys, draugas ir Saljerio ugdytinis.
Mocarto laiškai žmonai kupini kandžių užuominų apie jos santykius su Ziusmairu. Kompozitorius piktinosi, kad žmona viešai jį žemina, neslėpdama santykių su jo mokiniu.
O Konstancija, pavydėdama Mocarto jo mokinei gražuolei Magdalenai Chofmajer, buvo įsitikinusi, jog turi visas teises meilės romanui.
1791 metų liepą gimė dailus berniukas, kurį ji pavadino Fransu Ksaveru, abiem Ziusmairo vardais.
Dar iki gimstant kūdikiui, pas Mocartą užėjo keistas pilkai apsirengęs nepažįstamasis ir užsakė atsisveikinimo mišias – rekviem. Šiame paslaptingame įvykyje Mocartas įžvelgė perspėjimą apie baigtį iš paties mirties angelo.
Pavydo žabangos
Labiausiai Mocartas trukdė pirmajam imperijos muzikantui – Saljeriui. Šis turėjo viską – pinigų, sėkmės, apdovanojimų, tačiau dirbo kaip jautis.
Saljerio ir Mocarto kova prasidėjo nuo operos „Titas”. Saljeris tikėjosi, kad užsakymą šiai operai gaus jis, patyręs ir gerbiamas muzikas, o gavo Mocartas, kuris demonstratyviai šventė, be gailesčio ir kandžiai išjuokdamas italų maestro kūrinį.
Ziusmairas, kurį Mocartas vadino kiaule ir nevykėliu, su malonumu galėjo padėti Saljeriui, savo draugui ir mokytojui, padaryti žmogžudystę.
Įsimylėjusi jaunąjį Ziusmairą, Konstancija buvo pasirengusi viskam, kad tik liktų su juo drauge amžinai. Tačiau reikėjo visiems trukdantį Mocartą taip pašalinti, kad niekas net neįtartų, jog tai buvo žmogžudystė.
Geriausio Saljerio draugo barono van Sviteno tėvas buvo daktaras ir gydė gyvsidabrio junginiais. Gyvsidabrio piliulės – stiprus, bespalvis ir tirpstantis vandenyje nuodas. Ištirpintas degtinėje arba vyne, jis teikia gana malonų skonį. Svitenas turėjo žinoti proporcijas. Tereikėjo pakeisti dozę, ir vaistai virsdavo nuodu. Chroniškas apsinuodijimas gyvsidabriu galėjo atrodyti kaip sunki užsitęsusi liga. Tiesiog reikėjo nuolat po truputį juo girdyti. Patogiausia tai buvo daryti namiškiams. Ziusmairas Mocartų namuose buvo nuolat.
Pirmasis ligos priepolis ištiko Prahoje. Mocartas iš ten parašė draugui į Triestą: „Jaučiu, kad mano valanda išmušė. Aš pasirengęs mirti. Baigiau anksčiau nei pasinaudojau savo talentu. Gyvenimas buvo toks nuostabus, o mano karjera prasidėjo tokiomis laimingomis aplinkybėmis, tačiau savojo likimo pakeisti neįmanoma”.
Gyvsidabrio jam buvo duodama saikingomis dozėmis nuo 1791-ųjų vasaros. lapkričio pabaigoje Mocartas gauna mirtiną gyvsidabrio dozę. Smuklėje jis skundžiasi vienam pažįstamam: „Kažkoks šaltis mane užpuolė, ir aš nežinau nuo ko tai”.
Lapkričio 18-ąją jis sunkiai dirigavo savajai gulbės giesmei – kantatai masonų šventovei. Jį pradėjo kankinti kliedesiai, galvos svaigimas, nuoalpiai, isteriškos ašaros, vėmimas. Jis labai suliesejo.
Nuo lapkričio 20-osios jis daugiau iš lovos nebepakilo. Rankos ir kojos sutino taip, kad beveik nebejudėjo, tačiau, nepaisant kančių, jis buvo visiškai sąmoningas. Sąmonę prarado likus valandai, dviem iki mirties.
Konstancija prie ligonio net nesiartino. Žinoma, ji pati nedavė nuodų, tačiau žinojo apie Ziusmairo planus. Tiesa, ji manė, kad Ziusmairas tai daro dėl didžiulės meilės jai.
Šalia Volfgango paskutinėmis jo dienomis, beveik nenueidama, sėdėjo Konstancijos sesuo Zofi. Mocarto draugas masonas Jozefas Daimleris taip pat praleido tą naktį Mocartų namuose. Gruodžio 5-osios 4 valandą ryto Mocartas mirė.
Palaidotas su valkatomis
Laidoti buvo priimta trečiąją mirties dieną, tačiau, norėdami užmėtyti pėdas, sąmokslininkai surengė laidotuves jau kitą dieną, gruodžio 6-ąją.
Niekas iš šeimos narių į kapines nėjo. Katafalką lydėjo tik keletas žmonių. Tarp jų ir Saljeris, van Svitenas ir Ziusmairas. Iki Šventojo Marko kapinių niekas iš jų nebepriėjo.
Turtingojo van Sviteno įsakymu palaidoti nuspręsta kaip galima pigiau, bendroje duobėje su valkatomis ir skurdžiais. Užkasdavo ten be jokio karsto: ištraukdavo specialios dėžės dugną, ir kūnas krisdavo į duobę, nebuvo nei antkapių, nei kryžių, nei mirusiųjų vardų. Mocarto palaikai dingo visiems laikams, ir gandų apie nunuodijimą nebuvo galima patvirtinti.
Konstancija į kapines pirmą kartą atėjo tik po septyniolikos metų. Ją ten atvežė Liudvikas Bavarskis, trokšdamas nusilenkti genijaus palaikams. Jo nuostabai, žmona nežinojo, kur yra vyro kapas.
Po Mocarto mirties Ziusmairas gavo pelningas pareigas, tačiau su Konstancija daugiau nebesusitikinėjo. Globoti vaikus apsiėmė van Svitenas. Vyresnysis Karlas buvo panašus į Mocartą, gausiai apdovanotas, tačiau muzikantu netapo. Gražuolis jaunėlis nebuvo panašus nei į Konstanciją, nei į Mocartą.
Kai Konstancijaiu nusibodo būti genijaus našle, ji į savo butą įsileido gerbiamą ir turtingą, o svarbiausia – nevedusį valdininką Nisseną, dievinantį Mocartą. Nissenas ir pats nepastebėjo, kaip tapo Konstancijos vyru…
Lina Skruibytė
😐 😕 😯 kas žino, kaip ten tada buvo? Muzikai visada jautrūs ir nervuoti. Namuose ne angelai. Tad moteriškė galėjo nušokti nuo proto. Bet nuodyti žmogų… Turbūt ir tuomet žmonės turėjo sąžinę. O mirtis atėjo arba nuo nervų, arba nuo meilės, ir tiek.