Per 40 knygų iš anglų ir prancūzų kalbų išvertęs kaunietis vertėjas Jonas Čeponis sako, kad jo gyvenimo patirtis įrodė, koks teisingas posakis: „Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi”
Lietuvos rašytojų ir Vertėjų sąjungų narys Jonas Čeponis pagal profesiją yra medikas. Keturiasdešimt metų dėstęs Kauno medicinos universitete docentas prisipažįsta, kad pastarieji ketveri, kai jis jau pensijoje, patys lamingiausi. „Nereikia rašyti ataskaitų, darbo planų, neturiu sau ant galvos pono. Galiu visiškai atsidėti mylimiausiam užsiėmimui – versti knygas”, – sako jis, rodydamas naujausią savo „kūdikį” – dar spaustuvės dažais kvepiantį amerikiečių rašytojo Džono Grišemo romaną „Paskutinis prisiekusysis”.
Prireikia ne tik kalbos mokėjimo
Vertėjo bute knygų lentynoje atkreipia akį humoristinis plakatas: „Jei esi darbštus kaip bitė, stiprus kaip meška, dirbi kaip arklys, grįžti namo pavargęs kaip šuo, tai gal pats laikas kreiptis į gyvulių gydytoją, nes esi…asilas”. Jonas Čeponis sako, kad jam patikęs šis šmaikštus kalambūras, todėl ir pasidėjęs po stiklu. Tačiau savo devizą jis nusakytų trumpiau: nė dienos be eilutės.
Tos nuostatos laikytis sekasi nesunkiai, nes vertimas jam yra malonumas: „Aš pats labai daug sužinau skaitydamas. Kartais tenka pasitelkti ir specifinius žodynus, konsultuotis su specialistais. Štai viename Arturo Heilio romane aprašoma situacija, kaip apsinuodijus pilotui į jo kėdę tenka sėsti keleiviui ir valdyti lėktuvą, klausant dispečerių komandų.
Aviacinius terminus reikia išversti tiksliai, kad neapsijuoktum. Skoto Turu romanuose daug teisinės leksikos, tad irgi reikia preciziškumo. Dabar verčiu Pietų Afrikos rašytojo romaną, kuriame vartojama daug vadinamojo „afrikanso” – anglų, olandų ir kitų kalbų mišinio. Labai įdomu, nors ir nelengva”. Apie knygas, prie kurių tenka dirbti, Jonas Čeponis atsiliepia taip: „Būna tokių, kad verti – kaip per akmenis važiuoji. O kitas skaitydamas, rodos, plauki. Labai graži yra Agatos Kristi, Aleksandro Diuma prozos kalba”.
Ilga knygų rikiuotė
Jonas Čeponis sako per dieną išverčiąs 5-6 puslapius. Rugpjūčio pradžioje septyniasdešimtmetį atšventusiam vertėjui ypač derlingi buvo pastarieji ketveri „laisvės” metai, kai atsisveikino su dėstytojo darbu. 2001-2005 metais įvairiose leidyklose išėjo net aštuoniolika jo iš anglų ir prancūzų kalbų išverstų knygų. Tarp jų daug tokių, kurios tapo mūsų pamėgta lektūra: Džono Grišemo „Brolija”, „Dažytas namas”, „Verdiktas”, „Pelikano dosjė”, Roberto Hariso „Faterlandas”, Džeromo K.Džeromo „Trise dviračiais”, Skoto Turu „Laikyti nekaltu” ir „Įrodyti kaltę”, enciklopedija apie įžymius žmones „Jie kūrė pasaulio istoriją”. Prieš tai skaitėme J.Čeponio išverstus garsiojo fantasto Stiveno Kingo, Aleksandro Diuma romanus.
„Man labiausiai patiktų versti klasiką, bet su ja susidurti, deja, neteko. Tarybiniais laikais daug vertėjų nereikėjo, o tarp esančiųjų vyko konkurencija. Anksčiau, kol Lietuvoje negaliojo autorinių teisių apsaugos įstatymai, pats pasiūlydavau kokią įdomesnę knygą leidyklai, dabar verčiu tai, ką jos užsako”, – pasakoja J.Čeponis. Jis pastebi, kad kai kuriose leidyklose dar, deja, neišgyvendinta ydinga praktika, kai verčiama iš rusų, nors knygos metrikoje nurodoma, kad vertimas – iš originalo kalbos. Būna ir taip, kad knygą išversti „gabalais” patikima studentams, paskui kąsneliai „sudurstomi”. Taip dažniausiai daro mažesnės leidyklos, norinčios sutaupyti.
Debiutą pastebėjo…tarybiniai ideologai
Savo vertėjo karjeros pradžia Jonas Čeponis laiko 1972 metais „Nemuno” žurnale pasirodžiusio amerikiečių bestselerio – Eriko Segalo „Meilės istorijos” vertimą. Tada visas pasaulis žavėjosi ne tik tuo romanu, bet ir pagal jį sukurtu garsiu filmu, kurio tarybinė publika taip ir nepamatė, nors nieko kenksmingo komunizmui toje melodramoje nebuvo. Tačiau Lietuvos skaitytojai galėjo bent perskaityti E.Segalo kūrinį.
„Tą knygą man atsiuntė dėdė iš Amerikos. Perskaičiau, išverčiau, o tuometinis „Nemuno” vyriausiasis redaktorius Antanas Drilinga ir atsakingasis sekretorius Algirdas Kadžiulis mielai priėmė. Tačiau po publikacijos „Nemunas” gavo iš partinės valdžios daug velnių, ir mūsų bendradarbiavimas nutrūko. Tiesa, su Somerseto Moemo „Teatro” vertimo rankraščiu bandžiau prasiskverbti į „Vagą”, iš ten gavau palankų laišką ir pažadų ateičiai, bet pažadais viskas ir baigėsi. Tik 1990 metais man vėl atsirado proga pasireikšti”, – prisimena Jonas Čeponis.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, „Nemunas” ėmėsi leidybinės veiklos. Pirmoji su „Nemuno” leidyklos ženklu išleista knyga buvo būtent E.Segalo „Meilės istorija”, išversta J.Čeponio. Paskui čia dar pasirodė kiti jo vertimai – E.Segalo „Vyras, moteris ir vaikas”, Haroldo Robinso „Avantiūristai” ir „Park aveniu, 79”. Dar po metų kitų Joną Čeponį atrado ir kitos leidyklos – „Eridanas”, „Pasviręs pasaulis” „Alma Littera”, „Markas”, „Jotema”, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.
Vertingą kraitį gavo jaunystėje
Kaip medikas taip gerai išmoko anglų ir prancūzų kalbų, kad tapo profesionaliu grožinės literatūros vertėju? „Už tai turiu būti dėkingas savo mamai. Ji man nuo vaikystės samdė kalbų mokytojus, sakydama: „To, ką į tavo galvą įdėsiu, bolševikai negalės atimti”, – pasakoja jis.
Jono Čeponio tėvas, Lietuvos nepriklausomybės kovų savanoris, buvo garsus chirurgas. Motina irgi medikė, daug metų išdirbo Kauno klinikų laboratorijos vedėja. Operacijos metu susižeidęs pirštą, tėvas mirė nuo kraujo užkrėtimo 1935-aisiais. Iki sūnaus Jono gimimo buvo likęs mėnuo…
„Tada mūsų šeima gyveno Klaipėdoje. Po kelių metų vokiečiai užgrobė Klaipėdos kraštą, tad persikėlėme į Kauną. Mama iš tėvo paliktų santaupų ir padedant giminėms pasistatė namą V.Putvinskio gatvėje. Tačiau neilgai juo pasidžiaugėme – po poros metų užėjo rusai, namas buvo nacionalizuotas. Todėl mama ir kartodavo: žinių iš tavęs niekas atimti negalės…”, – kalba Jonas Čeponis. Jis sako, kad dabar tai, ką į jį sudėjo išmintinga motina, padeda gyventi ir jam, ir jo vaikams.
Nei Anglijoje, nei Amerikoje, nei Prancūzijoje, nei kituose užsieniuose vertėjas sakosi nebuvęs. „Kol buvau jaunesnis, niekur neleido sovietai: dėl tėvo savanorio, dėl dėdės, gyvenusio Amerikoje. Dabar jau neturiu sveikatos ir noro toli keliauti. Geriausiai jaučiuosi būdamas savo namuose, prie rašomojo stalo”.
Rūta Kanopkaitė