„Švelnus ir liūdnas/ iš pereito šimtamečio/ šiltai dygus/ perregimai pastelinis/ talpus ir neįeinamas/ kvapnus kartus amaro”, – – taip į Audriaus Musteikio poezijos knygą „Kartieji migdolai” eilėmis atsiliepė dainininkė Giedrė Kaukaitė, savo tekstą, prilygstantį recenzijai, pavadinusi „Apie eilėraštį”
Neseniai knygynuose pasirodė antroji poeto Audriaus Musteikio eilėraščių knyga „Kartieji migdolai”, išleista „Vagos” leidyklos, o LŽ žurnalistas ir vertėjas iš italų, ispanų, portugalų kalbų pripažįsta taikų trijų kūrybos sričių sambūvį.
Kas yra filologas
Dar mokykloje pamėgęs poeziją pašnekovas sakė ir dabar atmintinai mokantis daugybę Juditos Vaičiūnaitės ar Aleksandro Puškino eilėraščių. Pats poeziją rašyti pradėjo taip pat mokyklos laikais. Utenos rajono Tauragnų vidurinės mokyklos dvyliktokas tapo Jaunųjų filologų konkurso laureatu. Netrukus uteniškiai išleido ir pirmąją eilėraščių knygą „Maldaknygė pagoniui”.
Pradinių klasių mokytoja, klausinėdama, kas kuo bus užaugęs, prie Musteikio pavardės, nė neišklausiusi „tikrųjų” jo norų, tarsi savaime suprantamą dalyką užrašydavo: „daktaras”. Vėliau Audrius svajojo tapti farmacininku, tad gal neatsitiktinai ir dabar rašo LŽ priedui „Sveikata ir grožis”. Paskui kurį laiką jo slapta svajonė buvo studijuoti teatrologiją tuometiniame Leningrado valstybiniame teatro, muzikos ir kino institute, tačiau vyresnių klasių moksleivis jau tvirtai žinojo – rinksis lietuvių filologiją Vilniaus universitete. Kodėl, nelabai galėtų nusakyti, bet tokį ir įsivaizdavo filologą, koks dabar yra pats: gali dirbti žurnalistu, gali versti, kurti.
Pamilęs Italiją
1990 metų Vilniaus universiteto lituanistų kursui buvo privalu studijuoti dar ir antrą užsienio kalbą. Mokykloje Musteikis mokėsi anglų kalbos, universitete pasirinko italų. O 1993-iaisiais pakliuvo tarp kelių studentų, važiavusių stažuoti Italijos užsieniečių universitete Perudžoje. Dar kita semestro trukmės stažuotė buvo 1997 metais, jau baigiant visuotinės literatūros magistro studijas. Vėliau meilę Italijai stiprino ne viena privati kelionė į šią šalį, tad tikrai galėtų pasakyti, kad Italiją gerai pažįsta. „Yra už ką ją mylėti, – neabejoja pašnekovas. – Už dosnumą, už žmones, Caravaggio paveikslus, Umbrijos lietų, Trazimeno ežero ramybę…”
Paradoksai
1997 metais pasirodė pirmoji Musteikio iš italų kalbos versta knyga „Mažylių dienos”. Vaikiška knygutė buvo tiesiog šluote iššluota iš knygynų. „Dėl karamelinių iliustracijų, šuniukų ir kačiukų, kritikai burnotų, bet man jos ir dabar gražios – vis dėlto pirmoji mano knyga”, – prisipažįsta vertėjas. Per beveik dešimt metų išversta jau keliolika knygų.
„Grįžęs po stažuotės pradėjau belstis į leidyklas ir prašyti vertimų, siūliau konkrečias knygas, kaip filologas – daugiausia moderniosios klasikos, tačiau tada leidėjai sakydavo, kad tas ar kitas opusas nelabai komercinis ir kad jo nenori, – pasakojo vertėjas. – Paradoksas: dabar leidyklos man siūlo ir aš dažnai sakau „ne”. Vienas dalykas, man pačiam knyga kuo nors neįtinka, kita vertus, nebeturiu tiek laiko – juk dirbu dienraštyje”.
Paties Musteikio siūlytos išėjo dvi Dino Buzzati, mėgstamiausio rašytojo, knygos: „Triušiai po mėnuliu” 2002 metais ir „Meilė” 2005 metais. Taip pat Alessandro Baricco „Novečentas” 2000 metais. Vilniaus knygų mugėje žurnalistui teko iš Baricco imti interviu. Tik pasibaigus pokalbiui prisipažino, kad yra išvertęs jo knygą, ir maloniai nustebino rašytoją, tačiau interviu labai pavyko ir pats vertėjas buvo sužavėtas Baricco asmenybės.
Pinokis lydi nuo vaikystės
Italų kalbai giminiškų ispanų ir portugalų kalbų Musteikis mokėsi savarankiškai. Tarp vertimų iš ispanų kalbos pažymėtina 2002 metais išėjusi Federico Garcia Lorcos eilėraščių knyga „Trykšlės” („Karčiuosiuose migdoluose” yra vertimo darbo atspindys – eilėraštis „Meistriškumo pamokos. Ispanų literatūra”), o iš portugalų – Paulo Coelho romanas „Vienuolika minučių”, išverstas kartu su Valentina Rimšiene, išleistas 2004 metais.
Coelho romaną Musteikiui pasiūlė „Vaga”. Žurnalistas, pamėgęs rašytojo savaitines skiltis, spausdinamas įvairiuose pasaulio dienraščiuose, susisiekė su juo elektroniniu paštu. Coelho sutiko, kad jo skiltis už simbolinį atlygį metus spausdintų vienas Lietuvos savaitraštis. Musteikis tuos tekstus vertė į lietuvių kalbą.
Išskirtine vertėjas vadina Carlo Collodi knygą „Pinokio nuotykiai”. išėjusią 2002 metais. Aldonos Liobytės iš lenkų kalbos išversti „Pinokio nuotykiai” buvo jo vaikystės knyga. Gerai prisimena jos gražią, šiek tiek senovinę kalbą, paveikslėlius. Tie prisiminimai galėjo būti ir kliūtimi pačiam verčiant jau iš originalo – italų – kalbos, tačiau dirbdamas jautė tikrą įkvėpimą ir versti sekėsi sklandžiai, tiesiog kaip sviestu tepta, o tas darbas sulaukė gerų atsiliepimų.
Užburiantys nuodai
Antroji Musteikio poezijos knyga išėjo po ilgokos pertraukos. Poetas prisipažino, kad eilėraščiai jį tiesiog užklumpa, tačiau prie parašytos poezijos mėgsta sugrįžti ir jei tik kas nors nepatinka, be jokių skrupulų plėšo lapus ir meta į šiukšlių dėžę. Eilėraščiai, kuriuos buvo gaila sunaikinti, sudaro rinkinį „Kartieji migdolai”, pavadintą pagal vieną eilėraštį. Jo raktas galėtų būti ir autoriaus užuomina, kad kartieji migdolai įeina į „Hypnotic Poison” kvepalų sudėtį.
Poetas nelinkęs daug kalbėti apie savo kūrybą: ką norėjo pasakyti, pasakė eilėraščiais. Juose galime justi ir lietuvių poezijos, ir italų autorių, kad ir to paties Buzzati, kūrybos atšvaitų.
„Karčiuosiuose migdoluose” yra nemažai autobiografinių detalių, išgyvenimų, patirtų Italijoje. Štai eilėraštis „Šviesos kario vadovas” skirtas Audronei. Ją poetas vadina sielos drauge, žmogumi, ryškiai praplėtusiu jo pasaulio suvokimą. Tokių sielos draugų poetas turi ir Italijoje, ir Lietuvoje. Kaip pats juokavo, šioje srityje jam sekasi.