Niekas neužaugo nesimušęs?..

Du berniukai, pasipūtę tarsi peštukai gaidžiai, sugniaužę kumščius ir laižydami iš praskeltų lūpų tekantį kraują žiūri vienas į kitą nenuleisdami akių. Tokiomis pozomis sustingsta boksininkai, ruošdamiesi lemiamam smūgiui. Kiekvienas laukia priešininko ženklo. Dar mirksnis, ir peštynės prasidės nauja jėga…

Du broliukai dobilai…

„Ei, Angele, – šaukia kaimynė. – Ten taviškis su Algiu mušasi, jau nosis susigurino. Eik išskirk!” Bet mama tik nusišypso: „Mačiau, mačiau. Nieko baisaus. Pagaliau ir maniškis muštis pradėjo, o tai jau nebežinojau, nė ką galvoti – vienuolikos metų, ir nė karto niekam nėra davęs…”

Ar muštynės – būtinas brendimo etapas?

Jei tėvai augina vieną vaiką, jie niekada nesupras ir nepatikės, kad jų godotina mylimiausioji atžala muštynes gali ir išprovokuoti, ne vien per jas nukentėti. Broliai per dieną po dešimt kartų susimuša ir po tiek pat kartų susitaiko. O kai tėvai ateina į jų kambarį priėmę genialų pedagoginį sprendimą, tiedu pakelia nustebusias akis nuo bendro darbo – nebeatsimena, kad prieš pusvalandį buvo pasirengę gerklę vienas kitam perkąsti.

Kai pas psichologą ateina tėvai ir skundžiasi savo vaiko agresyvumu, pirmasis specialisto klausimas būna: „Kodėl taip kalbate apie savo vaiką, ko jūs jo bijote?” Žmogaus psichika vystosi laipsniškai. Jei vaikas šiandien ką nors užgavo, tai nereiškia, jog jis išaugs banditas.

Jei broliai susistumdė, jiems reikia minutės pertraukėlės – nuvesti į skirtingus kambarius ar kampus, kad atvėstų. O guosti ir aiškintis, kas atsitiko, tik tada, kai jie visiškai nusiramins, nes emociškai susijaudinę tėvų negirdi. Beje, labai gerai veikia netikėtas poelgis: pamatę, kad sūnūs mušasi ir net nepastebi jūsų priėjimo, išskirkite juos jėga ir iš karto paguoskite besiplėšiantį iš glėbio vaiką. Taip sutrikdysite muštynių ritmą, jis sugebės jus išklausyti.

Patogus, bet nelabai

Agresyvumas – tikrai būtinas vaiko augimo etapas, jis mokosi tą jausmą kontroliuoti, suvokti, išgyventi. Visiškai atpratinti nuo agresijos neįmanoma, bet išmokyti ją valdyti realu. Jei tėvai elgsis teisingai, vaiko agresija taps teigiama – pasireikš judrumu, gyvumu. Kitu atveju galimi du kraštutinumai: absoliutus nemokėjimas ir nenorėjimas valdyti savo emocijas arba visiškas jų slopinimas.

Kuo blogas pirmasis variantas, aišku, bet kodėl negeras antrasis?

Nieko nėra baisiau už vadinamąjį patogų vaiką. Į klausimą: „Sūneli, kaip manai?” jis atsako: „Mamyte, o kaip reikia, kad manyčiau?” Tai jokių rūpesčių nekeliantis vaikas. Ar jis toks todėl, kad šeimoje vyrauja superatmosfera, ar kad yra pribloškiamai geraširdis, suprantantis kitus? O gal paprasčiausias prisitaikėlis, dėl visa pikta nekenkiantis suaugusiesiems? Tiksliau, nekenkiantis sau ir jiems pataikaujantis. Niekaip nepasireiškiantis. Tikimybė, kad iš tokio vaiko išaugs gyvenime savęs nesugebanti realizuoti asmenybė, labai didelė. O tėvai, laimingi, kad jų sūnus toks patogus, net nesusimąsto, jog reikėtų jam sukurti situacijų, kai būtina pačiam spręsti.

Kovos pagal taisykles

Pareinate po darbo namo, o sūnus jūsų nepasitinka. Sėdo prie rašomojo stalo ir nė galvos į jūsų pusę nepasuka. Į visus klausimus atsako, kad užduota daug namų darbų. Tik visiems sėdus vakarieniauti pastebite po vaiko akimi įvairiaspalvę mėlynę ir užpurtusią akį. Pradedate aikčioti, gailėti, o sūnus: „Nesijaudink, mama, aš tam bernui daviau atgal. Daugiau nebelįs”. Viskas. Pokalbis baigtas.

Tačiau vakare jums skambina klasės auklėtoja ir pareiškia, jog prie jūsų vaiko pradėjo kibti bendraklasis, o sūnus, užuot pasikalbėjęs kaip civilizuotas žmogus, jį pastūmė. Prasidėjo muštynės. Dabar klasėje sėdės du berniukai visiškai vienodais veidais. Rytoj būtų malonu, baigia auklėtoja, matyti jus mokykloje.

Bet kokias muštynes iš reikalo tėvai turi aptarti su vaiku, pakomentuoti ir pripažinti jo teisę į tokius veiksmus. Komentarai gali būti įvairūs – priklausomai nuo to, kokie santykiai šeimoje. Labai gerai vaikas suvokia, kai mokyklos lygio konfliktas padaromas „gamybiniu” – tarkime, pasakoma: „Tu visiškai teisus, tam snargliui taip ir reikia. Jei nesupranta, kas sakoma, kumštis – geriausias padėjėjas. Va aš rytoj irgi pas viršininką nueisiu, kaip dėsiu – noriu atostogų, ir viskas!” Po to galima su vaiku pasvarstyti, kas dėsis kolektyve, jei visi pradės įrodinėti savo norus ir teises kumščiais, ir pagalvoti, kaip išspręsti klausimą be fizinės jėgos naudojimo. Toks komentaras leis vaikui įvertinti situaciją pašalinio žvilgsniu.

Tėvai turi mokyti vaiką kovoti su savo agresija – kaip elgtis supykus. Kartu paimti ir suplėšyti į gabalėlius laikraštį, pamėtyti teniso kamuoliuką į sieną. Kitaip sakant, parodyti, kad pyktį galima išlieti ne vien kumščiais.

Mušeikos labai įdėmiai klausosi, kaip tėvai komentuoja pašalinių muštynes. Klausosi ir dedasi į galvą.

Dar vienas agresijos atsikratymo variantas – parašyti įžeidėjui laišką, atvirai išsakyti viską, kas apie jį manoma. Mama arba tėtis ima popieriaus lapą ir sako: „Tu diktuok, aš rašysiu”. Ir staiga paaiškėja, kad jau penktoje eilutėje nebėra ką parašyti…

Ir dar dėl mokyklinių muštynių. Atminkite, kad vaikas netusi kitų gynėjų išskyrus jus. Net jei jis tūkstantį kartų neteisus, vis vien turi jausti, jog yra kas jį užstos. Visiems pažįstamas vaizdelis: nuleidęs galvą nusikaltėlis, aplink jį – pavaduotojos, direktorius, auklėtoja, tėvai. Visi prieš jį. Kartoja tą patį: „Kaip tu galėjai, kaip tau ne gėda!” Visi laukia viešo savo kaltės išpažinimo. Bet taip spaudžiamas vaikas nė už ką nepasakys, dėl ko kilo muštynės. Jis ir pats sau negali paaiškinti, kodėl jos kilo. Ir jam gėda, jei priežastis menkutė – pastūmė, nusispjovė jo pusėn.

Tėvai, nesityčiokite iš savo vaikų, nežeminkite jų, nebarkite prie visų. Išklausykite vaiką namuose ir, net jei tikrai žinote, jog jis nesako teisybės, palaikykite, paguoskite ir tik tada komentuokite įvykį, kartu stenkitės jį įvertinti.

Už įžeidimą atsakysi!

Jūsų dešimtmetę dukrą sumušė berniukas. Žinoma, labai gaila savo vaiko, bet reikia būti objektyviems. Pamenate, kaip mergaitė sakė nuo pat pirmos klasės to berniuko nemėgstanti, vengianti su juo bendrauti. O dabar jis ją įsimylėjo, visaip rodo dėmesį: tai portfelį paslepia, tai į sąsiuvinį ko nors pripiešia. Ką padarysi, tokia dešimtmečių meilė… Dukra skundėsi, bet kentėjo. Tik kai berniūkštis suplėšė piešinį, kurį ji rengė parodai, neištvėrė ir smogė jam. Supykusi ir smarkiai. O tas davė grąžos.

Tokioje situacijoje vaikas ne tik mokosi ginti save. Taip apmaudą išlieja silpna asmenybė. Nekontroliuojamas emocijų protrūkis – subtilus reikalas. Jį reikia vertinti itin atsargiai. Juk emocijų išliejimas muštynėmis – bėda. Tai gali virsti įpročiu: pamosikavai rankomis, parėkalojai, ir visi tavęs išsigando.

Gali būti ir kitas variantas. Vaikas pagalvoja: „Aš padariau blogai, negerai, aš negeras, blogas”. Taip formuojasi nepasitikėjimas savimi. Tokiomis situacijomis tėvų komentarai privalo būti itin konkretūs. Būtina papasakoti vaikui, kaip jūs elgėtės vaikystėje panašiais atvejais. Nieko bloga, jei situaciją išgalvosite. Tėvų komentaruose turi būti pagrindimas fakto, kad vaikas turi už save kovoti, bet geriausia tai daryti žodžiais, ir pasufleravimas, kokiais žodžiais tai galima daryti. galima ir paprotinti: „Jei matai, kad tavo skriaudikas už tave ir aukštesnis, ir stipresnis, kokia prasmė lįsti muštis – geriau pasikapoti žodžiais”.

Šeimose, kuriose geri santykiai, tokia metodika veikia puikiai. Bet jei tėvai ir vaikai atitolę vieni nuo kitų, atžalas augino auklės, seneliai ar jos apskritai augo vienos ir neįprato pasikalbėti iš širdies, tėvai gali tik pakomentuoti įvykį: „Taip, suprantu, kad tu taip pasielgei šitaip dėl tokios priežasties, bet man tai nepatinka”.

Duoti grąžos – apginti save?

Būna mergaičių, kurios visada duoda grąžos. Jei kas mokykloje per pertrauką stumteli, jos irgi stumia, ir stipriau. Kas nors kieme žnybteli – žnybia kaip žąsis. Draugių jos neturi nei klasėje, nei kieme. Bet tokių mergaičių mamos mano, kad taip dukros apsigina.

Šitoks elgesys nevadintinas agresija. Tai mergaitei primestas, šeimos ir labiausiai mamos suformuotas suvokimas, kaip reikia gintis ir išreikšti save, parodyti, jog esi stipri. Vaikas nekaltas, kad tėvai jo neišmokė elgtis kitaip, tik stumti, šiurkščiai atrėžti, žnybti. Ir negalima sakyti, jog tokiai mergaitei patinka taip elgtis. Jai net labai negera, nes jaučia esanti nemėgstama. Visai blogai bus vėliau, kai ateis paauglystė ir norėsis kolektyve užimti reikšmingą vietą. Mergaitė tos vietos jau dabar ieško, bet nežino, kaip teisingai jos siekti. Taip ir gyvena nuolatiniame konflikte pati su savimi.

Kad vaikas nesutriktų ir neliktų be paramos, jam reikia padėti suvokti, kuo jis geras. Gal mergaitė gražiai dainuoja, rašo įdomias istorijas, piešia, šoka. Reikia rasti kažką, kas išskirtų ją iš kitų, o draugai pamatytų j1 kitokią. Ir būtina parodyti, jog ji gali būti kitokia.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Vaikai su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.