Lietuvoje jau žlugo beveik 3000 įmonių
Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos tinklalapis skelbė, kad šiuo metu baigtas bankrotas 2855 įmonėse, dar 1329 buvusiuose darbo kolektyvuose vyksta bankroto procedūros, beveik 600 įmonių paskelbtos varžytinės.
Tokie oficialūs sausi skaičiai, tačiau mums nepavyko tiksliai suskaičiuoti, kiek dėl to žmonių neteko darbo, kokiam skaičiui bedarbių ir kiek neišmokėta uždirbtų pinigų. Galima tik spėlioti, kad netekusiųjų darbo yra dešimtys tūkstančių, o įsiskolinta milijonai litų.
Sukurtos pelningos darbo vietos
Dėl bankroto dažniausiai būna kalti buvę bendrovių vadovai, nes nuo eilinių darbininkų beveik niekas nepriklausė. Jie dirbo nurodytą darbą, ir tiek, net nenutuokė, kiek jis bendrovei duoda pelno ar nuostolių. Tačiau dėl bankroto labiausiai nukenčia būtent eiliniai darbininkai, nes vadovaujantieji gana dažnai šį tą nugvelbia ir užsitikrina ne tik sau sočią senatvę. Kartais nemalonumų sulaukia, kaip sakoma, per valdiškus namus, bet dažniausiai tai baigiasi tik trumpesniu ar ilgesniu išgąsčiu. O vėliau baudžiamąsias bylas „užpuola” senaties terminai ar dar numetamas koks nors gelbėjimo ratas. Taip leido elgtis 1999 metais priimtas Lietuvos įmonių bankroto įstatymas, o tiksliau, pasilikusios (paliktos) jo spragos. Vienu metu buvo įteisinta nuostata, kad atlyginimų netekę darbininkai buvo net ne patys pirmieji atsiskaitymo su kreditoriais sąrašuose. Šis įstatymas buvo taisytas 1997 ir 2001 metais, per šį laikotarpį bankroto vykdymo klausimais buvo išleista apie 20 Vyriausybės nutarimų, ministrų įsakymų, kitų įstatymo vykdymą reglamentuojančių dokumentų.
Tačiau vienų nelaimės kitiems suteikia visai neblogą darbą. Turiu galvoje įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biurus. Specialiai šiems reikalams spręsti įkurtame Įmonių bankroto valdymo departamente sužinojom, kad šiuo metu triūsia 305 fizinio bankroto administratoriai, apie šimtas yra juridinio bankroto tvarkymo pareigūnų, o kur dar juridinio ir fizinio restruktūrizavimo administratoriai. Visi jie turi savo tarnybas – buhalterius, juristus, ūkvedžius, sargus ir pan.
Beviltiškai ieškodama AB „Kauno statybininkas” pražuvusių vyro Vytauto Tverijono dar 1997 metais uždirbtų, bet neišmokėtų pinigų, kaunietė Angelė Tverijonienė mums atnešė pluoštą dokumentų. Tarp jų ir 2004 metais bankrutuojančios bendrovės kreditoriams pateiktą Administratoriaus veiklos ataskaitą, kurią 2003 metais patvirtino Kauno apygardos teismas.
Ne tik A.Tverijonienė mums tvirtino, kad bankrutuojančios įmonės reikalų tvarkymas „suryja” beveik visas iš skolininkų išieškomas lėšas. Beje, administratoriai iš karto gali dirbti ne vienoje veiklą baigiančioje įmonėje. Kas galėtų paneigti, kad turėdami naudingas tarnybas, įgaliotieji asmenys ir jų pavaldiniai neskuba užbaigti patikėtus reikalus ir netekti… darbo.
Nevilties šauksmas
AB „Kauno statybininkas” – tipiškas bankrutavusios įmonės pavyzdys. Pradžioje visokiais būdais bankroto procedūra buvo vilkinama. Kauno apygardos teismas 2000 metų gruodžio 15 dienos nutartimi atsisakė iškelti bankroto bylą. Tarp atsisakymo priežasčių – laisvai realizuojamas įmonės turtas sudaro daugiau kaip 29 milijonus litų ir ženkliai viršija kreditorinius įsiskolinimus.
2002 metų gegužės mėnesį mūsų laikraštis rašė, kad minėtos bendrovės turtas buvo gerokai „išpūstas”, pritaikyta „ne ta” skaičiavimo metodika. Tada rašėme: „Bankrotas, žinoma, bus. Bet tik tada, kai nebeliks turto… Jeigu kas ir išdrįs privatizuoti už grašius nustekentą įmonę, jokių skolų prisiimti nenorės ir neįstengs”.
Tai ir buvo: bankrotas buvo paskelbtas po gerų metų, o jos vadovams už beveik dviejų milijonų litų bendrovės turto iššvaistymą ir pasisavinimą iškelta baudžiamoji byla, kuri nebaigta nagrinėti iki šiol.
O kaip atlyginimų laukiantys darbininkai, kurių vien AB „Kauno statybininkas” susidarė net 115 žmonių? Jie keletą metų į įvairias instancijas siuntinėjo pagalbos prašymus, bet reikalai iš esmės nepajudėjo. Štai jau minėtas Vytautas Tverijonas Seimo kontrolieriams aiškino, kad gyvenime patyręs daug neteisybės, kad kartu su tėvais buvo ištremtas į Sibirą, kad 30 metų išdirbo vienoje įmonėje – AB „Kauno statybininkas”, o dabar negauna uždirbtų pinigų, nors teismas priteisė juos grąžinti. Negali padėti net antstoliai.
Kauno miesto apylinkės prokuratūrai rašė darbininkų grupė – Ramutis Liubinskas, Vytautas Tverijonas, Vytautas Armonis ir kiti. Žmonės primygtinai prašė vadovų švaistomą bendrovės turtą areštuoti, sustabdyti tolesnį gamyklos alinimą, pagaliau paskelbti bankrotą, kad nepriklausomas administratorius pradėtų išieškoti lėšas ir atsiskaitytų už darbą.
Viename iš pagalbos prašymų buvęs tremtinys V.Tverijonas parašė: „Gamykloj išdirbau 30 metų, tarybiniais laikais buvau daug kartų pagerbtas garbės raštais, medaliais, premijomis. Mano nuotrauka būdavo garbės lentose… Išeidamas iš gamyklos būčiau išleistas su gėlėmis ir apdovanotas… Dabar esu bedarbis. Darbo biržoje iš manęs tik pasityčiojo ir pasiūlė vėl dirbti AB „Kauno statybininkas”, iš kurios išėjau negavęs atlyginimo… Manau, kad dabar vykdomas gyventojų genocidas, nes mano ir žmonos invalidumo pašalpų neužtenka mokesčiams už komunalines paslaugas, už maistą, vaistus”.
Iš įvairių valdžios institucijų plaukė atsakymai, bet iš to nepragyvensi. V.Tverijonas taip samprotauja: „Jeigu aš būčiau skolingas valstybei, pavyzdžiui, už paslaugas AB „Kauno energija”, tai iš manęs pinigėlius ne tik prisiteistų, bet ir išieškotų – iš varžytinių parduotų butą, išmestų į gatvę. Tai kodėl man, eiliniam piliečiui, net antstoliai negali padėti valdžios skolų atlyginti?” Gal jau laikas būtų įsikišti Konstituciniam Teismui? Tačiau kas įteiks tokį ieškinį, kai eiliniai piliečiai to padaryti negali, o valdžios institucijoms, matyt, ir taip gerai.
Administratorę apkaltino nesąžiningumu
„Bankrotas nėra kelio pabaiga.” Toks optimistinis šūkis puošia Įmonių bankroto valdymo departamento puslapį internete, nors, pasigilinus į kitą informaciją, paaiškėja, kad dauguma įmonių po šios procedūros išrašomos iš registro ir nustoja egzistavusios. Vadinasi, tikrai prieina kelio galą, paleisdamos tūkstančius bedarbių, kuriems neįstengiama išmokėti uždirbtų pinigų.
Šio departamento pareigūnė, nenorėjusi skelbti savo pavardės, paaiškino, kad bankrutavusias įmones, visiškai atsiskaičiusias su kreditoriais, galima būtų ant rankos pirštų suskaičiuoti. Apie 65 procentais atsiskaitoma su buvusiais darbininkais. Kiek yra apgautų žmonių sunku pasakyti. O jeigu įmonė dėl bankroto jau išregistruota, tai skolų susigrąžinimas tampa beviltišku reikalu. Tiesa, prieš kurį laiką Vyriausybė įkūrė Garantinį fondą, bet ir jo galimybės atsiskaityti su nelaimės ištiktais darbuotojais gana ribotos.
V.Tverijonas iš savo reikalaujamų apie 29 tūkstančių litų, yra atgavęs vos 500. Be to, dėl skolos dydžio ir priskaičiuojamų delspinigių kyla ginčai. Iš Teismo antstolių kontoros prie Kauno miesto apylinkės teismo archyvo V.Tverijonas turi pažymą, kad išieškota suma sudaro 29184,21 lito, o bankrutuojančios bendrovės administratorė Diana Rumbutienė kreditoriui išaiškino, kad jis neteisingai skaičiuoja, neatkreipia dėmesį į privalomai išskaitomus mokesčius, todėl skola apie 15000 litų susidaro mažesnė.
Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos laikinai einanti direktorės pareigas Svajonė Alundarienė V.Tverijonui atsakė, kad „administratorius tinkamai vykdo pareigas”. Už AB „Kauno statybininkas” priklausančių poilsio namų Nidoje ir Šventojoje nuomą mokesčiai panaudojami bendrovės administravimo išlaidoms padengti.
D.Rumbutienė mums tvirtino, kad iš Garantinio fondo V.Tverijonas yra gavęs 1500 litų, o dabar buvę darbininkai turi laukti antrojo išmokėjimų etapo, kai bus parduotas bendrai užgyventas turtas. Kiek jo yra? Administratorė tvirtino nežinanti, nes šiuo klausimu tebedirba nepriklausomi turto vertintojai. Be to, vyksta teismo procesas dėl buvusių bendrovės vadovų įtariamų nusikaltimų, todėl išganingasis antrasis etapas tolsta kaip horizontas.
Julius Lenčiauskas