Prieš kelis mėnesius kapinių priežiūros funkcijas iš liūdnai pagarsėjusių pirmtakų perėmusi naujai sukurta tarnyba nuolat sulaukia klaipėdiečių klausimų, už kiek gali nusipirkti sau kapą.
Nors teoriškai įstatymai draudžia prekybą kapavietėmis, žmonės teiraujasi šios paslaugos ne dėl neišmanymo. Mat piktinamasi, kodėl vieni jau seniai įsigijo žemės sklypus Lėbartų kapinėse, o kitiems – negalima.
Savivaldybės administracijos Ūkio departamento Kapinių priežiūros tarnybos vadovė Ina Kichtenkienė spėja, kad anksčiau Klaipėdos kapinėse vyko nelegali prekyba kapavietėmis, tačiau jos mastų šiandien nustatyti neįmanoma.
Nedraudžia, reiškia leidžia?
Dar 1990 metais buvo priimtas Vyriausybės nutarimas, leidžiantis laidojimo sklypą skirti tik pateikus mirties liudijimą.
„Tai reiškia, kad nemokamai kapavietes skiriame tik mirusiesiems, tačiau neparašyta, kad gyviesiems skirti kapus draudžiama. Todėl nedrįsiu teigti, kad šiuo metu Lėbartų ir Joniškės kapinėse nėra dar gyvų žmonių kapų.
Be to, mirus vienam šeimos asmeniui yra reali galimybė užsisakyti šeimyninį kapą, kuriame gali būti laidojamas ir kitas šeimos narys. Todėl kapavietėse galima išvysti daug paminklų, ant kurių iškaltos dar tik gimimo datos”, – mūsų dienraščiui sakė I. Kichtenkienė.
Anot jos, teiginius, kad anksčiau kapinėse klestėjo neteisėta veikla ir buvo prekiaujama kapavietėmis gyviesiems, patvirtina ir patys miestiečiai.
„Tik pradėjome dirbti, užėjo žmogus ir sako, kad išsikrausto gyventi į kitą miestą, todėl norėtų parduoti savo kapą Lėbartuose,- prisiminė Kapinių priežiūros tarnybos vedėja. – Žmonės dažnai užsuka pas mus klausdami, už kiek ir kur galėtų įsigyti sau kapą. O išgirdę atsakymą, kad tokia prekyba nevykdoma, pasišalina, tyliai pridurdami, kad ne ten pataikė. Beje, šia paslauga domisi ne tik turtuoliai, bet ir paprasti piliečiai”.
Vietos – iki Kalėdų
Vedėjos teigimu, sužinoti, kokia situacija yra kapinėse dabar, neįmanoma dėl to, kad iki šiol nebuvo kompiuterinės apskaitos.
„Turime tik registracijos žurnalus, matome vaizdus kapinėse, kai vietoj didžiausių šeimyninių kapų, kurie gali būti 2,90×2,40 m ploto, įrengti dvigubai ar net trigubai didesni”, – sakė I. Kichtenkienė.
Anot jos, sunku suprasti žmones, norinčius turėti savo kapus dar gyviems esant. Juk vieta po mirties nieko nekainuoja, artimiesiems tereikia tik sumokėti už duobės iškasimą. Tai kam mokėti už tai, kas nemokama?
Kita vertus, vedėja sako, jog prekyba kapavietėmis dar labiau paaštrintų situaciją dėl laisvos žemės.
„Joniškės kapinėse per metus palaidojama iki 300 mirusiųjų, tačiau vadinamųjų naujokų ten reta – klaipėdiečiai laidoja savo artimuosius tik šeimyniniuose kapuose. O Lėbartų kapinėse, kur šiuo metu amžino poilsio atgulė per 32 tūkstančius žmonių, vietos dar yra, tačiau jos pakaks tik iki Kalėdų. Laimei, pradėtas įgyvendinti kapinių plėtros projektas”.
Sutrūnijęs vandentiekis
Kalbas apie anksčiau galimai klestėjusią prekybą kapavietėmis uostamiesčio kapinėse I. Kichtenkienė vadina ne vieninteliu rūpesčiu, kurį Kapinių priežiūros tarnyba perėmė iš pirmtakų.
„Tikimės artimiausiu metu įvesti modernią, kompiuterizuotą kapaviečių apskaitą, tačiau kol kas iš Savivaldybės vis dar nesulaukiam žadėtojo kompiuterio”, – sakė pašnekovė.
Jau išspręsta ir transporto srautų problema: „Anksčiau pro atvirus vartus į kapinių teritoriją Lėbartuose ratuoti vyko visi, kas tik norėjo. Jokios tvarkos nebuvo. Todėl pirmiausia, ką padarėme – tai užrakinome centrinius vartus. Dabar pro juos įleidžiame tik gedulingas procesijas.”
Tarp rimčiausių problemų, reikalaujančių neatidėliotino sprendimo – pasenusios ir sutrūnijusios vandentiekio sistemos bei apšvietimas: „Žiemą Lėbartų kapinėms vandenį tiekianti sistema sugriuvo. Kartą sutvarkius remonto prireikė vėl, tačiau pastarąsias tris savaites šios bėdos neatsikratome ir esame priversti vandenį atsivežti iš upelio statinėse.”
Natalija Mogučaja
„Vakarų ekspresas”