Žymioji Alytaus aukštesnioji miškų mokykla

Vakar oficialiai nuskambėjo Rugsėjo 1-osios skambučiai, kviesdami mokinius į klases, studentus – į auditorijas. O štai lygiai prieš 78-erius metus rugsėjo 1-ąją prie Alytaus miškų urėdijos to meto žemės ūkio ministeris patvirtino steigiąs Aukštesniąją miškų mokyklą. Taip Alytuje pirmą kartą per visą jo gyvavimą atsirado tokio aukšto lygio mokykla. Jai parinkta vieta Saratovo kareivinių (apie jas jau ne kartą pasakojome) rajone, kur Krašto apsaugos ministerija skyrė keletą vienaaukščių medinių trobesių mokytojų butams ir mokyklai. Tačiau nepagalvota, kad atvykstantiems studentams kažkur reiks gyventi, todėl pradžioje mokykla ir bendrabutis buvo viename name. Vėliau, atsiradus bibliotekai (po dešimties metų joje buvo 1 tūkst. 552 knygos), daugėjant kabinetų, teko vėl prašyti patalpų iš kariškių. Šįkart jie buvo dosnesni – mokyklai užleido dviejų aukštų medinį pastatą.
Iki pat 1929 metų sausio 1 dienos, kol buvo parengtas Mokyklos statutas, joje vadovautasi žemės ūkio ministerio patvirtinta instrukcija. Ir priėmus Statutą įvyko savotiškas akibrokštas: statutas yra, o kaip mokslo įstaigos savarankiškumo – ne. Kaip čia nutiko? Ogi paprastai: įkūrus mokyklą iš Alytaus miškų urėdijos buvo paimtas tam tikras miško plotas ir įkurta Mokomoji urėdija (čia mokytojai privalėjo dirbti administracinį darbą), Statutas teisiškai patvirtino šių įstaigų susiejimą. Tai pabrėžta ir pavadinime – Aukštesnioji miškų mokykla ir Mokomoji urėdija. Ir tik 1934 metais, praplėtus ir pataisius mokymosi programą, viskas stojo į savo vėžes – taip, kaip ir priklauso: šis junginys išskirtas. Nuo tada urėdija tapo tik pagalbine mokymosi priemone, o mokykla oficialiai tituluota Alytaus aukštesniąja miškų mokykla.
Šį kartą viską vienu įkvėpimu išklojome. O dabar nesileisdami į Lietuvos miškininkystės vingrybes pabandykime apie viską darsyk, tik lėčiau.
1927 metais Dotnuvoje uždarius Žemės ūkio technikumą, vienintelį Lietuvoje rengusį miškininkus, reikėjo spręsti šią problemą. Tuomet ja pasirūpinti pavesta buvusiam mokyklos prorektoriui docentui Antanui Rukuižai. Atvyko ponas Antanas į Alytų kaip būsimos mokyklos direktorius, surinko puikų pedagogų kolektyvą, įkūrė pavyzdinį mokomąjį medelyną, parengė mokymosi programą, ir darbas užvirė.
Beveik visi tarpukario eiguliai buvo Alytaus aukštesniosios miškų mokyklos auklėtiniai. Mokslai čia prasidėdavo rugsėjo 15 dieną ir trukdavo iki pat liepos. Norint tapti eiguliu reikėjo mokytis dvejus metus ir kainavo 100 litų metams, kas gyveno bendrabutyje, primokėdavo 60 litų. Pasibaigus iš namų atsivežtiems lašiniams ar dešrai buvo galima valgyti ir čia pat įsikūrusioje valgykloje, tik tai buvo nepigus malonumas. Tie, kurie po pirmųjų mokslo metų mokyklos nepalikdavo, nuo balandžio iki liepos po 8 valandas kasdien turėjo plušėti praktikos darbuose (miške, medelyne, sode).

Skaitydami turbūt nesureikšminote frazės „po metų nepalikdavo mokyklos“, o tai labai svarbu, nes, remiantis Statutu, po pirmų metų neišlaikiusieji egzaminų „antriems metams nepaliekami, o antrame kurse antriems metams gali likti tik žemės ūkio ministeriui sutikus“ – štai taip!

Beje, čia mokslus buvo įmanoma baigti ir eksternu, tačiau per visą mokyklos gyvavimo laiką tą išdrįso padaryti tik trys žmonės. Norintieji čia studijuoti turėjo būti baigę šešias gimnazijos klases. O studijų ir specialistų kokybiško parengimo garantas buvo čia dėstęs žymusis profesorius Tadas Ivanauskas. Taip pat taikytas ir pageidaujančiųjų studijuoti amžiaus cenzas – priimami 18-25 metų vyrukai, turintys teisę gauti valstybės pašalpą studijoms. 1927-1930 metais buvo priimama po 40 studentų (patekdavo tik kas trečias padavęs dokumentus), paskui priimamųjų sumažėjo perpus, nors norinčiųjų studijuoti netrūko. Apskaičiuota, kad vieno eigulio parengimas valstybei atsieidavo 2 tūkst. 130 litų.
Keletas baigusiųjų sėkmingai tęsė mokslus užsieniuose, vieno jų – Čekoslovakijoje studijavusio Algirdo Končiaus – moksliniai miškininkystės darbai čekų kalba saugomi ir vienos Lietuvos bibliotekos Rankraščių skyriuje. Beveik trys dešimtys diplomuotų miškininkų po privalomosios karinės tarnybos į mišką negrįžo, nutarė ragauti kariškų mokslų, o vėliau – ir tokios pat duonos. Dar dvi dešimtys perėjusiųjų į „sėdimas“ sotesnes vietas departamente arba už įvairius prasižengimus ar dėl prastos sveikatos iš tarnybos atleisti.
1936 metų rugpjūčio 1 dieną mokyklos direktorius A.Rukuiža paskirtas Miškų departamento vadovu, o studijoms pavesta vadovauti Juozui Raukčiui. Tačiau senasis direktorius radęs progą visuomet aplankydavo mokyklą.
Ypatingai paminėtas mokyklos dešimtmetis. Visiems įsiminė ne tiek žemės ūkio ministerio ir kitų garbių svečių kalbos aktų salėje, kiek mokytojų žmonų surengtos vaišės kabinete šalia. Anot žurnalo „Mūsų girios“, „gausiai skanumynais ir gėrimais apkrautais stalais“, o visi „prie stalo aukštai įvertino mokyklos ponių triūsą ir jų pyragų gerą rūgštį. Vaišes lydėjo skambi daina“.
Mokykla baigė gyvuoti 1939 metų lapkričio 18-ąją, tądien ji perkelta į Lietuvai grąžintą Vilnių. Iki tol Alytuje buvo parengta XI miškininkų laidų, arba apie 300 specialistų. Taigi taip užverstas dar vienas miesto istorijos puslapis.

Eigulių kursai

1937 metais Alytaus aukštesniosios miškų mokyklos laisvai samdomas mokytojas Lionginas Ivanauskas Miškų departamentui pasiūlė Alytuje organizuoti eigulių kursus. Kaip tarė, taip ir padarė – L.Ivanauskas paskirtas kursų vedėju. Lietuvos eiguliai į Alytų tobulintis buvo pakviesti balandžio 1-ąją (!). Į pirmuosius kursus atvažiavo 40 eigulių (baigė 39), ir tai tapo savotiška tradicija – visada susirinkdavo ne mažiau kaip 40. Tokie tobulinimaisi vykdavo tris kartus per metus. Pirmieji kursai, kaip jau minėta, prasidėdavo balandžio 1 dieną ir baigdavosi balandžio 30-ąją. Tokia pat aritmetika vadovautasi dar du mėnesius iš eilės.
Kursų programa – tai 200 teorijos ir praktikos valandų. Atvykusieji būdavo apgyvendinami Miškų mokyklos bendrabučiuose arba tiesiog atlaisvintoje salėje, kur pastatydavo lovas ir budėtojo stalą. Maistas vietos valgykloje kainuodavo viso labo 35 litus, todėl nėra ko stebėtis, kad pusryčiams ir vakarienei patiekdavo tik kavos ar arbatos be cukraus ir juodos duonos – užkandį ir cukrų reikėjo turėti savo. Tad, kaip spauda minėjo, „pavieni ar grupėmis uniformuoti žaliūkai su dėžutėmis ir ryšuliais“ atvykę į vietą maistinę mantą palikdavo kaip tik tam skirtoje atskiroje patalpoje.
Kiekvienas rytas prasidėdavo 6 valandą rikiuote ir mankšta iki septintos, tada maudynės, pusryčiai ir nuo 8 iki 12 valandos – rytiniai užsiėmimai, atokvėpis, nuo 15 iki 19 valandos – popietiniai užsiėmimai. Kaip laikomasi nustatytos tvarkos, prižiūrėdavo budėtojas. Juo iš eilės tekdavo pabūti kiekvienam: budima po 12 valandų, jokio užsiėmimų ir paskaitų praleidimo, be to, reikėjo ir kitus kontroliuoti, o įvairius nurodymus (pvz., pietauti, eiti į užsiėmimus, juos baigti ir t.t.) duodavo medžiokliniu trimitu/ragu. Taip pat nė vienas neišsisukdavo nuo patalpų tvarkymo ir priežiūros.
Baigiantis kursams važiuotiems visuomet organizuodavo ekskursiją po Dzūkiją arba pėstiems po Alytų, jo apylinkes ir Vidzgirio mišką. Pėsčiomis tai visai nemenkas gabalas kelio: nuo dabartinio miško už „Alitos“ iki Vidzgirio miško ir po jį… Čia daugumą eigulių žygiuotojų ištikdavo viena, bet labai rimta bėda: dažnas, norėdamas pasipuikuoti, į kursus atvykdavo avėdamas naujutėliais batais, net neįtardamas teksiant sukarti ne vieną dešimtį kilometrų. O kaip ten būna su tais naujais batais… jie tiesiog ima ir pritrina pūslių… Eigulių kursai turėjo dar vieną gražią tradiciją: kiekvienas norintysis iš medelyno pasiimdavo porą tujų (tais laikais reto medelio) sodinukų, kad atminimui pasisodintų savo girininkijoje.
Birutė Malaškevičiūtė, Giedrius Bernatavičius

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Švietimas su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

1 atsiliepimas į "Žymioji Alytaus aukštesnioji miškų mokykla"

  1. Lankytojas

    Tarpukario spaudoje daug išsamiau rašyta apie Alytaus Aukštesniąją miškininkų mokyklą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.