Praėjusį sekmadienį įvykęs „Londono Žinių” rengtas Andriaus Mamontovo ir grupės gyvo garso koncertas pritraukė rekordinį lankytojų skaičių – per 600 žmonių.
Vasaros palydėtuvių šventę lietuvių sodyboje „Headley” parke vainikavo savaitraščio „Londono Žinios” kartu su Didžiosios Britanijos Lietuvių sąjunga organizuotas A. Mamontovo ir grupės koncertas Anglijoje gyvenantiems tautiečiams.
„Headley” parkas – lietuvybės širdis Didžiojoje Britanijoje, yra netoli Londono. Čia nuostabi gamta – pievos, miškai, ežerėlis. Neretai tenka išgirsti šią vietą vadinant Mažąja Lietuva.
Muzikinę vakaro programą pradėjo trijų Didžiojoje Britanijoje gyvenančių lietuvių vaikinų roko grupė „Wild Side”.
Po „Wild Side” startavo ir pagrindinio šventės svečio – A. Mamontovo ir grupės pasirodymas. Per beveik dvi valandas trukusį koncertą nuskambėjo populiariausios A. Mamontovo dainos, o pasirodymo pabaigoje šventės svečius pakerėjo „Laužo šviesa”. Tikro laužo ilgai laukti neteko – jis buvo užkurtas iš karto po koncerto.
Didelis būrys žiūrovų nepraleido progos įsigyti muzikanto įrašų ar gauti jo autografą – A. Mamontovas vos spėjo dalinti parašus gerbėjams bei su jais fotografuotis. Koncerte linksminosi daugiau nei 600 žmonių. Vien tik koncerto dieną buvo parduota virš 200 bilietų.
A. Mamontovas davė interviu specialiai „Londono Žinioms”.
Andriau, kaip jautiesi po koncerto?
Dažniausiai po pasirodymų kažkurį laiką būnu koncertinės nuotaikos. Kad ir šį vakarą: pabaigoje visi įsišėlo, mačiau, kad žmonėms patinka renginys, taigi man taip pat smagu.
Ar skiriasi Lietuvos ir Londono lietuvių publika, susirenkanti į tavo koncertus?
Esminio skirtumo tikrai nėra, tačiau žmones, girdinčius senas dainas, primenančias Lietuvą, užplūsta šokia tokia nostalgija. Gal būt jie tampa tokiais, kokie buvo gimtinėje. Užsienyje daug kur teko groti lietuviams, jų sentimentai tėvynei yra stipresni.
Ką tau reiškia Londonas, kokias asociacijas sukelia?
Londone aš niekada nesijaučiu svečias, kadangi jau daug kartų teko čia viešėti. Pirmą kartą į Londoną atvykau prieš dešimt metų, kai koncertavome su grupe „Foje”. Šiame mieste turiu daug draugų, taip pat čia gyvena vaikų krikštatėviai. Mėgstu lankytis „Portabelos” turguje. Jis man patinka, kaip ir visas rajonas, kuriame jis yra. Lankydamasis Londone, dažniausiai tame rajone ir gyvenu. Esu pakankamai daug keliaujantis žmogus, per 7-8 metus pabuvojau maždaug keturiasdešimtyje pasaulio šalių. Yra kelios vietos, kur visad norisi sugrįžti. Londonas – miestas, į kurį, tikrai žinau, dar sugrįšiu, ir ne tik koncertuoti.
Minėjai, kad Londone pirmą kartą lankeisi prieš dešimt metų. Ar tuo metu koncertavai lietuviams?
Pirmą kartą koncertavome ne lietuviams. Tautiečiams skirtas pasirodymas vyko antrojo mano vizito Londone metu, 1996 m. Camden Town rajone. Kartu grojo ir grupė „Brainstorm”. Tai buvo bendras renginys, pasibaigęs muštynėmis…
Ar šiandien tikėjaisi išvysti daugiau žmonių?
Maždaug tiek ir tikėjausi. Gal kiek toloka nuo miesto, tačiau manau, tie, kurie norėjo atvykti, atvyko.
Tavo nuomone, kodėl žmonės emigruoja?
Vieni neranda sau vietos, kai kurie nesuvokia, kodėl važiuoja. Išgirsta, kad kažkam čia geriau, ir išvyksta. Mano manymu, reikia būti ten, kur gali save realizuoti. Manau, kad palikti mylimą darbą Lietuvoje ir važiuoti į Angliją dirbti nemylimo darbo, nors ir už didesnį užmokestį, yra visiška beprasmybė. Žmogus laimingas, kai jis daro tai, ką nori ir sugeba daryti. Jeigu Lietuvoje savęs negali realizuoti, o gali tai padaryti užsienyje, tada gerai, bet daryti tai vien tik dėl pinigų yra beprasmiška.
Ką tau reikėtų pasiūlyti, kad pasiliktum Londone?
Turiu minčių atvykti čia įrašinėti muzikos. Bet gyventi neplanuoju. Jeigu žinočiau, kad bus koks nors įdomus ir man mielas darbas, galbūt pasilikčiau. O vykti čia šluoti gatvių ar vairuoti taksi aš nenoriu. Mano žmona vieną kartą pajuokavo, pareikšdama laimėjusi žalią kortą. Atsakiau: „Mieloji, aš niekur nevažiuoju. Neketinu dirbti man nemielo darbo. Aš noriu rašyti dainas, tai – mano pašaukimas”.
Ką veikėt Londone tą vakarą, kai atvykote?
Keletas mūsų grupės narių Londone lankosi pirmą kartą. Pasivaikščiojome po miesto centrą – Soho, Piccadilly. Prasilenkėm su keletu lietuviškai kalbančių žmonių, bet jie mūsų neatpažino. Mes apsidžiaugėm, kad likome nepastebėti, nes jie buvo gan banditiškos išvaizdos.
Ar važiuojant Londono metro nebuvo baugu dėl galimų sprogimų?
Tikrai ne. Suprantu, kad negalėčiau pabėgti nuo mirties, ir net norėdamas negalėčiau to padaryti – niekada nežinai, kur ji tavęs laukia. O žmonės, kurie sprogdino metro stotis, to ir siekė – įbauginti kitus. Jei mano galvoje svarbiausia mintis būtų „kad tik nieko nenutiktų”, aš nepastebėčiau gražių dalykų, kurie vyksta aplink.
Ar dažnai sulaukiate gerbėjų dėmesio?
Vilniuje visi pripratę matyti mane miesto gatvėse, esu ten vietinis ir savas, todėl praeiviai neįkyri savo smalsumu ir dėmesiu. Kai nuvažiuoju į kitą Lietuvos miestą, ten dėmesio susilaukiu daug daugiau, – visur prašo autografų. Pastebėjau, kad lietuviai gan inertiški – kol susivokia, kad buvo galima prašyti autografo, aš jau būnu toli nuėjęs. Ir koncerte tai pastebima: pradžioje publika būna labai pasyvi, o paskui, koncertui baigiantis, emocijos liejasi. Man tai primena mokyklos diskoteką: visą vakarą sienas ramstę ir nužiūrinėję kitus atėjusius, jaunuoliai, išgirdę, kad skelbiamas paskutinis šokis, puola šokti.
Baigęs koncertą pasakei: „Grįžkit pagaliau į Lietuvą”. Manai, kad visiems būtina grįžti?
Man atrodo, jog labai svarbu nepamiršti, kad vieną dieną reikėtų grįžti namo. Man labai daug tenka važinėti po pasaulį, ir kiekvieną kartą, grįžęs į Lietuvą, aš pajuntu, kad aš esu ten, kur man skirta būti – namuose.
„Vakarų ekspresas”