Iš IV Lietuvos moterų suvažiavimo grįžusios klaipėdietės savo dalyvavimu konferencijoje ir Idėjų mugėje liko patenkintos.
Pasak Klaipėdos organizacinio komiteto koordinatorės Reginos Daukšienės ir jos pavaduotojos Danutės Kekienės, suvažavimas buvo labai įdomus – moterys pasidalijo įspūdžiais, užmezgė kontaktus ir aptarė tolesnį bendradarbiavimą.
Užsibrėžtą siekį – padaryti „ilgiausią žinią” – Lietuvos moterims įgyvendinti pavyko. Pakabinti skalbiniai su ant jų užrašytomis tezėmis buvo net 276,67 metro ilgio. Tikimasi, jog šis pasiekimas bus įtrauktas į Lietuvos Gineso rekordų knygą.
„Mūsų dalyvavimas Idėjų mugėje buvo vienas iš geriausių – kiemelį papuošėme tinklais, kuriuose buvo neįgaliųjų pagamintos popierinės žuvytės su linkėjimais, iš molio buvo galima nusilipdyti medalių. Juos gavo ir apsilankę šalies valdžios atstovai. Telšių ir Klaipėdos koordinatorių parengti pranešimai konferencijoje buvo patys geriausi”, – sakė D. Kekienė.
Vertingiausias dalykas, kurį moterys parsivežė iš suvažiavimo – jo leidinys. Jame, be kita ko, yra rašoma apie Klaipėdos apskrities moterų pasiekimus, pateikiamos 12 apskrities moterų pranešimų santraukos.
Tiesa, klaipėdietės besirengdamos suvažiavimui sakė iš Klaipėdos apskrities viršininko administracijos nesulaukusios tokios pagalbos, kokios norėjo, tačiau negailėjo pagyrimo žodžių miesto valdžiai ir ypač mero pavaduotojai Audrai Daujotienei.
„Džiugu, kad ne tik nevyriausybinės organizacijos, bet ir daugumos Savivaldybių vadovai suvažiavimo svarbą suprato”, – sakė D. Kekienė.
Kokios praktinės naudos, jūsų nuomone, duos suvažiavimas? Ar kalbos, kaip įtaria skeptikai, neliks tik kalbomis?
D. K.: Didžiausia patirtis vykstant į suvažiavimą ir po jo – įsitikinome, kad moterų organizacijos pajėgia susivienyti. Suvažiavimas parodė moterų brandumą. Kai reikia, galime daug dirbti ir puikiai susišnekėti.
Suvažiavimas kviečia valdžios ir valdymo bei savivaldos institucijas gerinti Lietuvos moterų padėtį žmogaus teisių apsaugos ir įtvirtinimo, institucinių mechanizmų ir finansinių susitarimų, sprendimų priėmimo srityse.
R. D.: Įgijome patirties, išmokome susišnekėti, nors iš pradžių buvo nelengva. Jei Vyriausybė svarstys kokį nors mums svarbų projektą, galėsime susivienyti ir išreikšti savo poziciją valdžiai priimant sprendimus. Labai sustiprėjome ir galime kviesti nevyriausybines organizacijas, kurios nori dirbti, veikti kartu. Beje, buvo priimta rezoliucija, kuriai per mėnesį laiko dar galima teikti pataisas ir pasiūlymus. Suvažiavimo organizacinis komitetas ir Nacionalinio konsultacinio moterų forumo valdyba turėtų parengti dokumentus nacionaliniam susitarimui su politinėmis partijomis dėl Suvažiavimo rezoliucijos įgyvendinimo. Suvažiavimas – tai starto linija. Jis padės moterims ir toliau bendrauti.
Be to, organizacinis komitetas valdžios atstovams įteikė įrėmintas 1 Lt kupiūras, kuriose – vienintelė ant banknotų buvusi moteris Žemaitė. Simboliška – kaip nuvertintas šis pinigas, taip nuvertintos ir moterys. Gal protingi vyrai susimąstys.
Kaip vertinate pasirodžiusius pranešimus, kad moterys susipyko, kai Seimo Tėvynės sąjungos frakcijos narė Vilija Aleknaitė-Abramikienė apkaltino suvažiavimą demokratijos stoka?
D. K.: Dalyvavo apie 1 tūkst. 800 delegačių. Natūralu, kad nuomonių būta įvairių. Skaudu tai, nesistengiama atrasti gerų dalykų.
Daug kalbėta apie Pekino platformą, tačiau ne visiems aišku, kodėl ji moterims tokia svarbi.
D. K.: Žiniasklaida per mažai domisi šiais dalykais. Lietuva be išlygų pritarė Jungtinių Tautų priimtai Pekino platformai 1995-aisiais – išdėstyta 14 punktų skurdo, smurto, sveikatos ir kitomis moterims svarbiomis temomis. Pekine tais metais vyko IV pasaulio moterų konferencija. Nors mūsų Vyriausybė platformai pritarė, tačiau kaip tai vykdoma, ką mes turime?
R. D.: Buvo tokia iniciatyva – geriausios moterų tema rašančios žurnalistės ar žurnalisto paieškos šalies apskrityse. Tikimasi šią nominaciją išlaikyti, kad žurnalistai mokytųsi rašyti moterims rūpimomis temomis, tobulėtų, laikytų jas įdomiomis. Ne visi net žino, kuo apskritai užsiima nevyriausybinės organizacijos.
Apie ką kalbėta anksčiau vykusiuose trijuose Lietuvos moterų suvažiavimuose?
R. D.: 1907-aisiais vykusiame I suvažiavime moterys siekė lyčių lygybės, kad keistųsi požiūris į moteris. Visuose kalba ėjo apie tą patį – deklaruojamas pilietiškumas ir lygios galimybės.
D. K.: Dar I Lietuvos statute moterims buvo numatyta galimybė kartu su bajorais dalyvauti priimant sprendimus. Jau tada apie tai kalbėta.
Aš dalyvavau ir III suvažiavime, kuris vyko prieš penkerius metus. Praėjusį šeštadienį buvo kalbama kur kas drąsiau. Beje, III suvažiavimas buvo pirmasis atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Kiti du vyko dar prieškariu. Buvo svarbu atkurti tęstinumą. Moterys nutarė, kad sovietmečio suvažiavimų įskaičiuoti nereikėtų, nes jie buvo primesti.
Galbūt jau numatytos gairės ir V suvažiavimui?
D. K.: Be vizijos niekas nevyksta. Mūsų vizija ateičiai tokia – prezidentė moteris, daugiau nei 50 proc. Seime sudaro moterys, jos nebėra darbščiosios pilkos pelytės patarėjos, kurios vyrams sudaro galimybę siekti karjeros, o paskui tampa nebereikalingos.
R. D.: Vyrai norėtų, kad moterys būtų tik gražios, geros, ir žiūrėtų vaikus.
Giedrė Norvilaitė
„Vakarų ekspresas”