Mokslininkai prognozuoja, kad reanimavus žvejų uostą Šventojoje bus sustabdyta Baltijos krantų erozija
Po vienuolikos metų trukusių diskusijų, 2004-ųjų rudenį, Vyriausybė ryžosi priimti politinį sprendimą atstatyti Šventosios jūrų uostą. Šio istorinio projekto realizavimui ketinama išleisti apie 145 mln. litų, už kuriuos merdintis žvejų kaimelio uostas būtų paverstas valstybės sienos apsaugos tarnybos, specializuotų gelbėjimo, jūros aplinkos, žuvivaisos ir žvejybos laivų bei mažųjų jūrinių kruizinių jachtų, pramoginių ir sportinius katerių prieglobsčiu.
Neseniai Susisiekimo ministerijos specialistai atkreipė dėmesį į dar vieną šio projekto aspektą – tikimasi, kad naujieji Šventosios uosto molai padės sustabdyti nepaprastai intensyvų Palangos paplūdimių nykimą.
Nauja mokslininkų viltis
Susisiekimo ministerijos sekretoriaus Arvydo Vaitkaus teigimu, žvejų gyvenvietė, įsikūrusi prie Šventosios upės žiočių, pirmą kartą jūrininkų žemėlapiuose atsirado gerokai anksčiau, nei Klaipėda, ir turėjo nemažos reikšmės šio krašto raidai.
„Gaila, tačiau gamtos stichijos ir karai Šventosios kanalą ne kartą yra nuniokojusios. Uosto atstatymo darbai visuomet užtrukdavo gerokai ilgiau ir dažnai mažesne apimtimi”, – pasakojo A.Vaitkus.
Tarkim po to, kai 1701-aisiais Šiaurės karo metu Šventosios uostas buvo sugriautas, vėl tinkamas laivybai tapo tik po 1923-1925 metų rekonstrukcijos. Tiesa, po to didelės gramzdos laivai į Šventosios uostą negalėdavo įplaukti, nes smėlis nuolat užnešdavo uosto vartus.
Sovietiniais laikais čia glaudėsi žvejų botai, tačiau praėjusį dešimtmetį Šventosios žiotys taip išseko, kad net nedideles valtis į jūrą tekdavo vilkte vilkti. Mirtiną smūgį uostas patyrė 1999-aisiais, kai įsisiautėjęs uraganas Anatolijus išgriovė supuvusius uosto molų polius ir išsvaidė čia buvusius riedulius.
„Lietuvos mokslininkai, vadovaujami profesoriaus V.Smailio, atliko itin solidžią Šventosios jūrų uosto atkūrimo studiją. Čia, be kita ko, nagrinėjamas uosto molų poveikis aplinkai. Ekspertai daro išvadą, kad būtent galutiniai suirus seniesiems Šventosios molams, o ne išardžius pylimą prie Palangos tilto, jūros srovės pradėjo itin sparčiai plauti krantus ir nešti Latvijos link. Tikėtina, kad, rekonstravus Šventosios uostą, būtų išspręsta ir Palangos paplūdimių problema”, – prognozavo A.Vaitkus.
Žvejų kaimelio renesansas
Pasakodamas apie dar 1993-aisiais tuometinės Vyriausybės iniciatyva pradėtus rengti projektus, kaip sutvarkyti ir išplėtoti Šventosios uosto akvatoriją, ministerijos sekretorius apgailestavo dėl sugaišto laiko ir padarytų klaidų.
Klaipėdos apskrities ir Palangos savivaldybės valdininkai kalbomis pritarę mažojo žvejų uosto atstatymo programai, praktiškai elgėsi visiškai kitaip. 1996-aisiais jie netgi nesugebėjo parengti Šventosios uosto sutvarkymo programos, todėl Susisiekimo ministerijos skirtas 1 milijonas litų taip ir liko nepanaudotas. Dar daugiau, didelė dalis uosto teritorijos buvo privatizuota arba išnuomota 99 metams, o 2000-aisiais Palangos savivaldybės patvirtintame Šventosios gyvenvietės detaliajame plane visai neliko vietos uostui.
Pasak A.Vaitkaus, įvertinus visas esamas aplinkybes ir Klaipėdos universiteto mokslininkų parengtos studijos rekomendacijas, Vyriausybė nusprendė imtis itin ambicingo Šventosios jūrų uosto atstatymo projekto.
„Nutarta: jei jau ką nors daryti, tai daryti gerai. Todėl nuspręsta atsisakyti vadinamųjų mažojo uosto (projekte numatoma statyti molus iki 4 metrų gylio, o prieuostyje ir išvalytuose vidiniuose baseinuose laikyti 3 – 4 metrų gylį, kurio visiškai pakanka pramoginiams ir žvejų laiveliams) ir vidinio uosto (šiuo atveju nauji molai būtų statomi iki 6 – 7 metrų gylio, panašų gylį išlaikant ir uosto akvatorijoje; to pakaktų ne tik žvejų laivams, bet ir Būtingės terminalą aptarnaujantiems laivams bei visų tipų jachtoms) variantų, tačiau imtis „avanuosto” (t.y. uosto išorėje) projekto”, – pasakojo A.Vaitkus.
Šio varianto esmė – 800 metrų pietinis ir 900 metrų ilgio šiaurinis molai, kurie siekia 7 metrų gylį ir, skirtingai nuo kitų projektų, gana patikimai apsaugo uosto kanalą nuo užnešimo smėliu. Uosto eksploatavimas kainuotų gerokai mažiau nei mažųjų uostų, leistų priimti didesnės grimzlės laivus ir sugrąžinti Lietuvą į pasaulinius jūrinių jachtų navigacijos žemėlapius.
Beje, vien Lietuvoje registruotų mažųjų pramoginių laivų skaičius per paskutiniuosius dvejus metus šoktelėjo nuo 20 iki 37 tūkstančių.
A.Vaitkus mano, kad jei pavyktų įgyvendinti svarbiausius Šventosios jūrų uosto atstatymo tikslus, šios gyvenvietės vystymuisi būtų suteiktas itin stiprus impulsas: uosto prieigose galėtų kurtis mažųjų laivelių ir jachtų remonto bei aptarnavimo centrai, atsirastų daugybės pačių įvairiausių paslaugų poreikis, radikaliai pasikeistų žuvininkystės verslo sąlygos.
„Šiuo metu Šventosios apylinkėse nedarbas yra vienas didžiausių šalyje, todėl uosto atgaivinimo idėją aktyviai palaikė ir kitos valstybės institucijos, besirūpinančios socialinių problemų sprendimu”, – pasakojo A.Vaitkus.
Šiuo metu Lietuvoje eksploatuojamas vienintelis Klaipėdos valstybinis jūrų uostas, kurio akivaizdžiai neužtenka valstybės, jos sienų bei teritorinės jūros apsaugai užtikrinti. Taip yra būtina turėti operatyvinę išsiliejusios naftos likvidavimo sistemą. Be to, Klaipėdos valstybinis jūrų uostas negali išspręsti visų tarptautinio turizmo, pakrantės žvejybos plėtros problemų bei pramoginių laivų prieglobsčio vietų užtikrinimo.
Tikimasi ES paramos
Beje, dėl su Šventosios uosto atkūrimu siejamo „šalutinio” efekto, tikimasi sąlyginai nesunkiai rasti šio objekto finansavimo šaltinius. Pagal preliminarius paskaičiavimus, šiam projektui reikėtų apie 145 mln. litų, iš kurių maždaug 80 proc. turėtų būti skirta molo atstatymui. Ministerijos sekretoriaus nuomone, uosto atstatymą galėtų finansuoti ES, nes tai būtų ne vien tik konkurencinis uostas, bet ir svarbus objektas sprendžiant regionines problemas – darbo vietų sukūrimą, aplinkos apsaugos, žuvininkystės vystymo ir kitas problemas.
„Dabartiniais vertinimais, prašyti finansavimo galėtume mažiausiai iš 7 skirtingų fondų. Kokią dalį projekto reikėtų dengti savais pinigais kol kas tiksliai pasakyti sunku, nes tai priklausys nuo derybų su ES institucijomis sėkmės. Bet kokiu atveju šias idėjas reikia įtraukti į Bendrojo programavimo dokumentą”, – sakė A.Vaitkus.
Planuojama, kad Šventosios valstybinio jūrų uosto atstatymo darbai bus finansuojami ir kitų suinteresuotų juridinių bei fizinių asmenų lėšomis.
Vyriausybės strateginio planavimo komiteto posėdyje pritarus Šventosios jūrų uosto atstatymui, Susisiekimo ministerijai kartu su Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija patikėta parengti Šventosios jūrų uostui priskiriamos teritorijos ir akvatorijos planą. Šio uosto direkcijos funkcijas pavesta vykdyti Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijai.
Jūrų mūšis dėl žemės
Aukščiausiu lygiu palaiminus Šventosios jūrų uosto atstatymą iškilo nenumatytų kliuvinių – dėl uosto sklypo ribų kilo ginčas su poilsio bazės „Energetikas” savininkais. Į numatomą uosto teritoriją patenka keletas „Energetiko” kilnojamųjų namelių. Šios poilsio bazės savininkės – įmonės „Akordas” – netenkina sklypo ribos ir ji neketina iš uostui priskirtos teritorijos perkelti namelių į kitą vietą.
„Tam tikras konfliktas, susijęs su detaliuoju planavimu yra, tačiau jį turėtų išspręsti Palangos savivaldybė. Bet kokiu atveju tokio pobūdžio ginčai negali stabdyti uosto plėtros. Galime pasidžiaugti, kad su dabartiniais Palangos vadovais jau randame bendrą kalbą. Gaila, kad tai nutiko tik dabar, nes uosto vystymui palikta siaurutė 10-15 metrų žemės juosta, o tokio ploto uostui nepakanka”, – dėstė A.Vaitkus.
Tikimasi, kad Šventosios jūrų uosto atstatymo darbai bus pradėti 2007-aisiais. Molų statyba turėtų užtrukti maždaug porą metų, o visas projektas įgyvendintas per 4 – 5 metus.
Renaldas Gabartas