Seniau tikėjimas moterį supančia aplinka sudarė savotišką besilaukiančiosios nerašytų taisyklių laikymąsi. Moters gyvenimas suskirstytas į tam tikrus tarpsnius: gimimą, socialinį vystymąsi, vestuves, nėštumą, gimdymą, motinystę ir mirtį.
,,Iš kaimo į miestą atėjusios lietuvių tradicijos susiklostė per ilgus dešimtmečius ir tik tada pakito”, – sakė etnologė Valerija Jankūnaitė.
Buvo tikima: jeigu gimė daug berniukų, galima laukti karo. Vos gimusi mergaitė būdavo prakišama pro vyro klešnę, o berniukas – pro moters sijoną. Atliekant tokius veiksmus, buvo viliamasi, kad vaikas turės šeimą ir bus stabilus. Motina savo vaikams turėjo būti pavyzdys, todėl jau laukdamasi būsimo vaikelio ji laikydavosi įvairiausių draudimų taip tarsi rodydama pavyzdį dar negimusiam kūdikiui.
Besilaukianti moteris negalėdavo rodytis įvairiuose pasilinksminimuose, susiėjimuose, negalėdavo nieko skolintis. Ji turėdavo būti apgaubta ramybės. Šeimoje stengdavosi jos neerzinti, nevartoti piktų posakių, neužgauti. Vaiko gimimo visoje šeimoje laukta tylomis. Niekas garsiai apie tai nieko nekalbėdavo. Motina, besiruošianti gimdyti, turėjo su visais susitaikyti, nes buvo sakoma, kad gimdanti motina yra viena koja karste. Etnologė pasakojo, jog besilaukianti motina negalėdavo ir niekuo stebėtis. Ji bijodavo, kad jos vaikas gali gimti nesveikas. Jeigu motina pamatydavo gaisrą ir išsigąsdavo, buvo sakoma, kad toje vietoje, kur ji išsigandusi pridėjo ranką, liks dėmė. Dar iki šiol tuo tikima.
Besilaukianti motina buvo gerbiama. Jeigu ji laikėsi visų normų, pagarbą aplinkiniai išsilaikydavo iki jos gimdymo. Jeigu gimdymas praeidavo normaliai, su pribuvėja, gimdyvė buvo vedama į pirtį ir pakrikštijama kaip moteris, nes anuomet neturinti vaikų moteris buvo laikoma tik pusiau moterimi. Įvedimas į kaimo bendruomenės būrį vykdavo po šešių septynių savaičių. Po pirmojo gimdymo moteris būtinai turėdavo apsilankyti ir bažnyčioje.
Ypatingoje pagarboje buvo laikoma ir kaimo pribuvėja. Atėjus laikui, pribuvėja buvo pakviečiama, bet taip, kad niekas nesužinotų. Pas gimdyvę pribuvėja ateidavo apsigobusi didele skara, užsimaukšlinusi vyrišką kepurę – kad dvasios nepastebėtų jos einančios. O tuose namuose, kur moteris gimdydavo, buvo atidaromos durys, langai, iš tvarto išgenami gyvuliai, atrakinami spintų stalčiai.
Etnologė pasakojo, kad žmonės pradėdami vaikelį didelį dėmesį kreipdavo į mėnulio fazes. Jeigu mėnulis būdavo jaunas, buvo tikima, kad vaikas bus trykštantis energija, o ,,besibaigiantis” mėnulis prognozavo tylų, ramų, mažakalbį vaiką.
Didžiausia bėda būdavo, kai pastodavo netekėjusi mergina. Visuomenė buvo labai greita ją pasmerkti. Tačiau, jei tėvai būdavo turtingi, jie ir tai sutvarkydavo. ,,Sužinoję, kas būsimojo vaiko tėvas, apgautos merginos tėvai vos ne surišę atvesdavo nusikaltusįjį, kad tik nepagarbos visai šeimai neužtrauktų”, – sakė V. Jankūnaitė. Neturtingoms merginoms tokios istorijos baigdavosi liūdniau. Jei tokia mergina ryždavosi gimdyti, nulemdavo ne tik savo, bet ir savo vaiko likimą. Sunku būdavo jai ne tik pribuvėją prisikviesti, bet ir tėvų paramos sulaukti. Paprastai tėvai tokios dukters atsisakydavo. Bedalėms moterims būdavo labai sunku.
Kristina Kanišauskaitė