Artūro Šulco straipsniai „Vakarų eksprese” susikompromitavusius valdininkus priversdavo drebėti ir ne vienam iš jų yra sugadinę gyvenimą. Panašu, kad žurnalisto herojai neturėtų nurimti net ir dabar, nes A. Šulcas ketina jų padarytas nuodėmės kada nors aprašyti knygoje.
Sako, kad buvote vienas „kiečiausių” redakcijoje.
Nežinau, kaip mane vadino, bet metai, praleisti „Vakarų eksprese”, buvo patys žaviausi mano gyvenime. Tai buvo įdomiausias ir prasmingiausias mano kada nors dirbtas darbas. Redakcijoje buvo puiki komanda, kuri labai sirgo už savo laikraštį, jaudinosi dėl kiekvienos nesėkmės.
Dabar, kai pats dirbu Savivaldybėje (A. Šulcas yra miesto Savivaldybės tarybos sekretorius. – Aut. past.) ir esu kitoje barikadų pusėje, galiu pasakyti, kad būdamas žurnalistu galėjau kur kas daugiau nuveikti miesto bendruomenės labui. Žurnalistai pas mus yra mėgstami, jų klausomasi, o kai tu atsiduri kitoje barikadų pusėje, niekas nebetiki, kad ir tu gali norėti gero. Tai, ką tu sakai, priimama labiau priešiškai, ir reikia didelių pastangų norint įtikinti, kad viskas yra ne taip. O žurnalistui pastangų nereikia – juo tikima. Jis yra vox populi.
Žurnalisto darbą palyginčiau su gydytojo, kuris nuolat laiko pirštą ant pulso. Visą laiką jauti, kas kur dedasi. Atmenu, neturėjau nei mobiliojo telefono, nei mašinos, bet visada žinojau, kas vyksta mieste.
Garsėjote savo žurnalistiniais tyrimais.
Iš tikrųjų tada rašiau didžiulius straipsnius: ir apie miesto „prichvatizavimą”, ir apie senamiestį, ir daugybę kitų. Dėl mūsų publikacijų buvo iškelta daugybė baudžiamųjų bylų – sugebėdavome sukelti rezonansą. Kai kurios iš tų bylos tebenagrinėjamos iki šiol.
Mano straipsnių herojai šiandien yra gyvi, jie labai turtingi, ir netgi nori būti garbingais miesto žmonėmis. Aš tikrai neatmetu idėjos, jog kada nors Klaipėdos „prichvatizavimo” istoriją aprašysiu knygoje, bet tam, be abejonės, reikia laiko. Turiu sukaupęs daug medžiagos ir neabejoju, kad prie tų pačių įvykių dar galima sugrįžti.
Apskritai, jei Dievas man duotų šansą sugrįžti į žurnalistiką – padaryčiau tai nedvejodamas.
Bet ar pats tais laikais ramiai miegodavote? Juks sulaukdavote grasinimų.
Taip, visada vaikščiodavau skustuvo ašmenimis. Visko būdavo, ne tik grasinimų, bet nenorėčiau šito komentuoti, nes skaitys mano šeima. Mieste buvau paskelbtas persona non grata, grasindavo, kad niekur darbo nerasiu ir t.t., bet tai tęsėsi ir vėliau, jau mano politinei veiklai prasidėjus.
Kai elgiesi pagal savo moralės principus – miegi ramiai. Žinoma, žurnalistai yra jautrūs žmonės, jų nervų sistema visada įtempta. Jei tik žurnalistas nėra amatininkas. Rašyti mokantis žmogus visada pastebės, kai bus parašoma atmestinai. Įžvelgti esmę ir parašyti ją keliais žodžiais – tai menas. Žurnalistika pati savaime nėra menas, bet kūrybos metodų įvaldymą šitaip galima pavadinti.
Sakote, kad dėl laikraščio, dėl „Vakarų ekspreso”, buvote pasiryžę viskam. Iš kur toks patriotizmas?
Yra keletas priežasčių. Visų pirma, laikraštis buvo labai jaunas. Mes buvome ne profesionalai – mėgėjai, o daugelyje sričių, ypač – kūryboje, mėgėjai dirba netgi geriau už profesionalus. Antra vertus, tuo metu Lietuvoje jautėsi bendras pilietiškumo pakilimas. Mes dirbome už valstybę, už miestą, už laikraštį, norėjosi, kad visiems būtų gerai. Jėzau, kiek mes pykdavomės, verkdavome, apsikeikdavom dešimtaukščiais keiksmažodžiais dėl to laikraščio! Dėl kiekvienos eilutės grauždavomės.
Absoliuti dauguma kolektyvo žmonių turėjo fantastišką humoro jausmą. Ir tebeturi. O subtilaus humoro jausmo turėjimas yra visų pirma intelekto požymis. Natūralu, kad su tokiais žmonėms įdomu bendrauti. Buvo bendri nuotykiai, pokštai, avantiūros.
Su konkurentais iš kito dienraščio turbūt elgėtės negailestingai!
O, su konkurentais mes gerdavome alų, mūsų santykiai buvo normalūs, kolegiški. Aišku, „pasišpilkuodavome”.
Klaipėda turi stipriausią regioninę žiniasklaidą Lietuvoje, o ši konkurencija tarp žiniasklaidos priemonių duoda labiau išplėtotą demokratiją. Klaipėdoje dėka energingos žurnalistikos kai kurie dalykai yra pasistūmėję labai toli į priekį.
Žinau, kad ir jūs pats buvot tikras pokštininkas.
Kad neatsimenu, ar esu ką tokio iškrėtęs… Nors buvo tokia istorija, kuri iš pradžių neatrodė tokia jau linksma.
Tada kompiuteriai dar buvo naujas ir labai įdomus daiktas. Susiradau tokį paveikslėlį ir pabandžiau jį atspausdinti. Na, kaip mažas vaikas paspaudžiau tą mygtuką! Buvo įdomu, kas bus. O spausdintuvas buvo ne rašalinis, o adatinis, darbo diena jau ėjo į pabaigą. Žiūriu, pradėjo spausdinti, bet vietoje paveikslėlio – visokie kabliukai, brūkšniukai… Ir kala sau, nesustoja… Kolegos susidomėjo, kas čia darosi. Spausdina valandą, spausdina dvi, nesustabdysi! Jau buvo nebejuokinga, niekas nesusigaudė, ką daryti – juk laikraščio nebepadarysim! Kaip tyčia vyriausiojo kompiuterininko nebuvo. Man atrodo, tada buvau budintis redaktorius ir galvojau – man čia baigsis liūdnai… Gana ilgai neprisipažinau, kad čia aš pridirbau…
O jūsų kandžios replikos ne vieną jaunąjį kolegą priversdavo jaustis nepatogiai…
Neslėpsiu, mano liežuvis – mano priešas, pasakyti visada turėdavau ką. Nemėgome savo tarpe diletantų ir labai gražiai mokėdavome tyčiotis, nors ir patys „kliurkų” berašydami pridarydavome. Juk klaidą įvelti nesunku, kai visą dieną prabuvęs kokiam įvykyje turi per 10 minučių parašyti ir atiduoti į rytojaus numerį. Tad nepakantumas neprofesionaliam elgesiui buvo. Tu gali gerti 4 dienas, nesirodyti darbe, bet turi parašyti profesionaliai. Kartelė buvo iškelta gana aukštai.
Keista, bet nė vienas rimčiau neįsižeisdavo?
Taip, tiesa, galėdavai pasiųsti vienas kitą labai toli ir atgal, bet neįžeisdavai, nes visa tai buvo vardan darbo. Oi, kiek mes keikdavom garsųjį G diską!
Iki šiol jį keikiame…
Tikrai? Bet juk per vieną „Vakarų ekspreso” gimtadienį Darius Ilgas (redakcijos Techninio centro vadovas Darius Butkus. – Aut. past.) tą nelaimingą diską pakeitė. Atsimenu, tą G diską, plokštę su daug laidų, „prastūmėme” aukcione ir visai neblogai – berods, už 50 litų…
Tačiau manau, kad dabar kompiuterinė sistema redakcijoje yra nepalyginamai geresnė. Tie kompiuteriai, su kuriais mes tada dirbome, turbūt jau į muziejų atiduoti…
Ko pasigendate šiandien skaitydamas „Vakarų ekspresą”?
Gražus, geras laikraštis, bet man, kaip ir visoje Lietuvos spaudoje, trūksta analitinių straipsnių bei gerų naujienų.
Be to, pasigendu anų laikų gaivalo „Bulvaro”, kurio vienas iš autorių aš buvau, puslapyje. Tais laikas rašyti „Bulvarui” buvo garbės reikalas. Vienas iš klasikinių „Bulvaro” pašmaikštavimų: kartą, kai Algirdas Brazauskas dar buvo prezidentas, o Eugenijus Gentvilas – meras, jie užėjo į „Suvalkų” kavinę išgerti kavos. O kitą dieną „Bulvaras” parašė, kad po jų apsilankymo kavinėje liko užrašas: „Čia buvo A.M.B + Ženia”.
Kiek dėl šio puslapio ateidavo bartis! Buvo toks registruotas pensininkų klubas „Pajūrio krantai”. O kažkas ėmė ir parašė – „Byrantis smėliai”. Žodžiu, pervadino… Aišku, tie žmonės atėjo į redakciją, ieškojo kaltų…
Giedrė Petkevičiūtė
„Vakarų ekspresas”