Pirmaklasė Emilija Lukoševičiūtė sako nekantraudama laukusi Rugsėjo 1-osios – mokytis ji labai nori, tik baiminasi vieno – kad tas noras labai greitai nepraeitų…
„Rugsėjo 1-oji – didelė šventė ir mokykloje yra gera, bet brolis sako, kad įdomu eiti tik į pirmą klasę, o vėliau jau nebesinori… Ir dar – kad mokytojos pirmoje klasėje būna labai geros, o vėliau darosi piktesnės… Bijau, kad taip ir yra”, – sako Emilija, Simono Dacho vidurinės mokyklos pirmokė.
Tačiau mergaitė tuojau pat priduria mananti, kad jei vaikai geri – geri ir mokytojai.
„Viskas priklauso nuo vaikų, nereikia išvesti iš kantrybės. Aš ketinu gražiai elgtis, – patikino mūsų pašnekovė. – Nenoriu gauti dvejetų, nes tada mama pyks, mokysiuosi tik dešimtukais. Šito man visi per gimtadienius linkėjo.”
Emilija pasakojo, kad mama iš anksto jai supirko viską mokyklai, tik kuprinės sakė dar neturinti. „Pusseserė man savąją atidavė, dar nežinau, ar bus graži, – susirūpina. – Kuprinė bus sunki, žinau, bet esu stipri, panešiu.”
„Į mokyklą ateisiu pasipuošusi, – toliau pasakoja. – Turiu juodą blizgantį sijoną, tokius gražius batukus su smailiais galiukais ir baltas pėdkelnes.”
Emilija mano, kad mokytis turėtų būti įdomu: ji jau šiek tiek moka rašyti ir skaityti. Mokytis nori ir dauguma jos bendraamžių, tik kai kurie „truputį tingi”.
„Bet nerimauju, kaip man seksis anksti keltis. Esu įpratusi pamiegoti iki dešimtos. Tik seniau, kai dar buvau 6 metų, keldavausi septintą ar aštuntą ryto – nežinau, kodėl, nebenorėjau miego. Brolis būna mieguistas, kai keliasi į mokyklą, bet gal viskas bus gerai. Kiti jaudinasi, prieš mokyklą neramiai miega, bet aš tokių problemų neturiu”, – kalbėjo pirmaklasė.
Kam žmonės mokosi? „Kad nebūtų kvaili – žmonės turi būti protingi. Ir dar – kad užsidirbtų pinigų, – svarsto Emilija. – Aš noriu būti šokių mokytoja. Tiesa, menininkai mažai uždirba, jiems sunku… Bet manęs tai negąsdina, dar negalvoju apie tai. Labai jau mėgstu šokti.”
Emilija užsisvajoja, kad galbūt baigusi mokyklą ji kur nors išvažiuos. Norėtų į Angliją, kur dirba sesuo. Mano, kad būtų įdomu. „Jei važiuočiau, norėčiau į Angliją, ji graži, nors dar nesu ten buvusi…”, – juokiasi.
Mergaitė džiaugiasi, kad mokysis vienoje mokykloje su vyresniuoju broliu – mano, kad prireikus jis jai padėsiąs. „Tik kartais man atrodo, kad aš jam nelabai patinku… Aš jį myliu, mama sako, kad ir jis mane, bet šito man neparodo. Suprantu, jis – paauglys, bet norėčiau, kad nebūtų man piktas.”
Emilija prisipažino, kad ji – labai laiminga. O dar ir į mokyklą pradeda eiti – gyvenimas turėtų tapti dar įdomesnis… Iki visiškos laimės, sako, betrūksta šuniuko…
„Tačiau tėveliai nenuperka, nes anksčiau namuose šeimininkavęs katinas – jo vardas buvo Lialia – lakstė kaip pasiutęs, draskė tapetus… Aš irgi jo nemėgau. Gal kada nors nupirks man šuniuką, o kol kas turiu du degu – tai tokie graužikai, kaip peliukai. Tėtis vardu Degutis, o mama – Degutytė. Ji vis gimdo ir gimdo, oi, dabar vėl yra labai stora! Jei būtume pasilikę vaikus, kiek daug dabar jų būtų, bet negalima. Parduodame net vardų nesugalvoję”, – čiauškėjo Emilija.
Giedrė Petkevičiūtė
„Vakarų ekspresas”