Atėjo metas apsvarstyti mūsų, jūrininkų, už nemažus įvairiose instancijose pinigus gaunamų paslaugų kokybę.
Jūrininkams ne naujiena, kad prie Lietuvos jūreivystės kolegijos organizuojamuose kursuose, jūrininkų treniruočių centre „Novikontas” bei Klaipėdos jūrininkų ligoninės Jūrinės medicinos centre tunkama už mūsų pinigus.
Pagal įgytas žinias tie kursai, kuriuos privalome lankyti, neverti net pusės savo įkainių. Be to, prieš atestaciją daugelis mūsų į vadinamąsias grupines konsultacijas eina ne trokšdami žinių, bet tik dėl psichologinių motyvų. Žinoma, kad tų, kurie jose lankėsi (skaityk – sumokėjo), per atestaciją „nesukerta”.
Kokių naujų žinių galima sužinoti iš dėstytojo, kuris perpasakoja ar netgi skaito 1975 metais išleistą astronavigacinių sistemų, kurios jau 15 metų panaikintos, vadovėlį! Ausys linksta, kai dėstytojas, kelis dešimtmečius neplaukiantis į jūrą, jums pasakoja apie observacijų diskretumą, susijusį su palydovų skrydžių virš laivo dažniu. Jis nuoširdžiai stebisi, išgirdęs, jog navigaciniai palydovai ne praskrenda, kaip kadaise, bet nuolat „kabo” virš galvos – yra geostacionarinėse orbitose. Deja, jis, regis, net tokio žodžio nežino.
Kokių jūrų teisės naujovių galima sužinoti iš dėstytojo, gyvenime nepateikusio nė vieno jūrinio protesto ir nepasirašiusio nė viename konosamente? O vyresniesiems jūrų karininkams, kurių daugelis į prekybos laivyną atėjo iš žvejybos laivyno, būtų naudinga gauti žinių apie jūrinę riziką, trejopą konosamento vaidmenį, kaltumo prezumpciją – sąvokas, kurių esama daugelio šalių jūriniuose įstatymuose. Suprantama, per trumpą laiką neįmanoma apimti visų jūrinės komercinės praktikos subtilybių. Tokie užsiėmimai daugelį išvaduotų nuo siurprizų ir realaus jūrinio gyvenimo grimasų.
Neseniai susidūriau ir su kitokio pobūdžio dėstymo kaštais. Vieną „linksmuolį globėją” taip erzino, kai klausytojai imdavo painiotis vektorių teorijoje, kad jis pedagoginio įkarščio apimtas išvadindavo juos vos ne bukapročiais. Ir tai už mūsų krauju uždirbtus pinigus. Na, susipainiojame, pasitaiko. Juk mes praktikai. Teorijos griebiamės kartą per 5 metus. Gyvenime jos mums neprisireikia. Misdami mūsų sąskaita, galėtų mandagiau elgtis su maitintojais.
Dabar apie ISPS kursus. Vėlgi, norėdami gauti lengvų pinigų iš mūsų jūrininkų, reikalauja, kad visi karininkai lankytų laivo saugumo kursus. Tai kuo čia dėti eiliniai jūrininkai, kurie negali eiti šių pareigų?
Ši konvencija iš tiesų įsigaliojo per anksti – JAV pareikalavus po to, kai buvo sugriautas Pasaulio prekybos centras. Pasaulio jūrinė visuomenė iš pradžių nesutarė, ką paskirti saugumo karininku. Pamažu, diskutuodami pagaliau priėjo prie išvados, kad nei kapitonas, nei mechanikai, nei juolab eiliniai jūrininkas negali eiti šių pareigų. Jas visur atlieka arba vienas iš šturmanų, arba specialus pareigūnas.
O mūsiškės mokymo firmos, pasinaudodamos mūsų neišmanymu (o gal paklusnumu?), tęsia savo begėdiškas rinkliavas. Ne mažiau piktina ir tai, kad įdarbinimo kompanijoms, regis, iš šio reketo taip pat nubyra. Nėra ko stebėtis. Juk dar neseniai mūsų „įdarbintojai” už jūrininko knygelės pateikimą atnaujinimui iš jūrininko lupdavo net 400 litų.
Tačiau grįžkime prie profesinio mokymo klausimų. Tikriausiai niekas negalės pasakyti, kam mechanikui reikalingi pavojingų krovinių gabenimo taisyklių kursai, jeigu jis su kroviniais neturi nieko bendra (išskyrus tanklaivininkus)? Jeigu kalbama apie kurą (ne branduolinį), bet kokiu atveju tai ne krovinys, bet įprasta darbinė substancija – darbo su jomis taisyklės įtrauktos į įprastą saugumo technikos kursą. Tiesiog jūrininkų treniruočių centrams reikia lengvų pinigų. O kam jų nereikia šalyje, kur stinga pinigų padorioms pensijoms, sveikatos apsaugai, profesiniam mokymui…
Kam vyresniajam mechanikui medicininės pagalbos kursai? Nesunku įsivaizduoti, kaip „diedas”, pasiraitojęs riebaluoto kombinezono rankoves, sudiržusiais pirštais laiko skalpelį, kad „širdies” ligonio mitralinį vožtuvą pakeistų kanalizaciniu. Nenorėčiau susirgęs atsidurti tokio „gydytojo-dyzelininko” rankose. O jūs?
Esu įsitikinęs – pasipils prieštaravimai: neva, viskas pagal įstatymą! Atsakau: ne įstatymą, bet įstatymo spragą. Nors dar senovės Romos demokratai tvirtino, kad įstatymas negali būti traktuojamas dvejopai.
Prisimenu, vienas įdarbinimo vadybininkas skundėsi, jog kai kurie jo į laivą nusiųsti žmonės, kuriuos kapitonas išregistravo už pažeidimus, grįžę namo kartu su advokatais bandė išreikalauti, kad būtų grąžintas tarpininkavimo mokestis. Girdi, kompanija pinigus gavo teisėtai.
„Kaip tai teisėtai? O Tarptautinės darbo organizacijos konvencija dėl jūrininkų samdos draudžia imti atlyginimą už jų įdarbinimą”, – bandžiau su juo ginčytis.
„Lietuva šios konvencijos neratifikavo. Supratai?”, – antrino jis.
Štai jums ir įstatymo spraga. Burkina Faso (plotas 275 tūkst. kv.m) ir Antigua (66 tūkst. gyventojų) tipo užkampiai ratifikavo, o Europos centre esanti Lietuva atkakliai to nenori pastebėti.
Tai suprantama. Juk ne Europos Konstitucija, ko čia skubėti? Gali ir pajuokinti.
Jūrininkas