Praėjusį savaitgalį orai meškeriotojams buvo palankūs – šilti, nelietingi, nevėjuoti.
Viena tokia diena pasinaudojo ir Stanislovo įgula, kurioje buvau ir aš. Apie 12 valandą mūsų valtis nuleido inkarą kiek tolėliau už laidų, nes mėgstame šią vietą, kurioje dažnai ešeriai laikosi.
Srovė pakankamai stipri iš marių, vėjas – vakarų krypties. Malonu žuvauti ir laukti savo laimės. Bet šį kartą ta vieta nepateisino mūsų lūkesčių. Devynios dugninės mirko beveik dvi valandas, o sliekų net keisti neprireikė. Nekibo nei didelės, nei mažos žuvys. Net pūgžliai masalu nesidomėjo.
Pro šalį praplaukė žinomas žvejys. „Kas gero?” – jo užklausėme. Patyręs marių meškeriotojas ranka parodė pietų link. Supratome. Be to, tolumoje matėsi kelios valtys.
Ištraukėme inkarą ir užvedėme variklį. Po penkiolikos minučių buvome arčiau poligono krantų. Ši vieta Stanislovui irgi gerai žinoma ir mėgstama.
Iš pradžių nieko džiuginančio. Bet žuvys negailestingai kapojo sliekus. Vadinasi, ten, dugne, yra žuvies. Galima tikėtis sėkmės.
Buvo pats pietų metas, todėl „padengėme” kuklų žvejišką stalą. Pasistiprinome. Vasia pranašavo: „Matysite, kad po pietų ims kibti”.
Šį kartą jis neapsiriko. Pirmasis graibšto paprašė Stanislovas. Buvome gerokai nustebinti, kai į valtį įkėlėme net du didokus karšius, užkibusius ant abiejų kabliukų. „Štai kodėl taip sunkiai sukau ritę!” – patenkintas kalbėjo valties vadas. Užėjo tikras darbymetis. Tik spėjome vienas kitam padėti. Graibštas ėjo per rankas. Mūsų nuotaika buvo gera, tinkliukai pilnėjo. Ypač sekėsi Stanislovui. Tiesa, po du karšius iškart jis nebetraukė, bet po vieną – dažnokai. Tiesa, vieningai buvo nuspręsta, kad didžiausias laimikis (beveik trijų kilogramų karšis) tą sykį teko šių eilučių autoriui.
Žodžiu, žvejyba buvo sėkminga. Ypač malonu, kad taip pavyko po ilgesnės nesėkmių pertraukos. Buvome patenkinti, kad sliekų nekapojo pūgžliai.
Ir vis dėlto nedavė ramybės mintis: kodėl taip skirtingai mums kibo? Sliekai vienodi, žvejybos plotas – tas pats, kabliukai su masalu vandenyje arti vienas kito.
Matyt, lėmė kabliukų dydis, pavadėlių ilgis ir storis, jų išdėstymo sistema, sugebėjimas meistriškiau „pateikti” masalą. Žinoma, neatmetama ir žvejo sėkmė tą dieną. Taigi teks pagalvoti, pasvarstyti. Žvejyba baigėsi, prieš akis – namų darbas. Reikės stropiai jį atlikti.
Bičiulis Valius lankėsi Smiltynėje. Ir šios vietos nebuvo šykščios. Tiesa, ne tokios dosnios kaip Kiaulės nugara, kur yra privalumas – žvejyba iš valties.
Vieną dieną jis žuvavo už Jachtklubo. Į namus parsinešė dvi dideles raudes ir padorų ešerį. Beje, tie, kurie tą dieną žvejojo prie girininkijos, nieko gero nepešė. Tose vietose nekibo.
Pavyko Valiui ir sekmadienį. Sąlygos ne itin palankios: stipri srovė nešė žoles. Tiesa, žuvavo jis prie įlankėlės. Vis dėlto vyrui užkibo trys sterkai maždaug po 400 gramų. Tokius gaudyti draudžia taisyklės. Bet ką daryti, kad kabliuką tik su replėmis pavyko iškrapštyti. Žuvis jau buvo nepajėgi plaukti. Jam dar užkibo raudė, kelios plekšnės.
Taigi reikia naudotis giedra ir meškeriotojams nesnausti paskutinėmis rugpjūčio dienomis. Žuvys mariose kimba.
Juras Šilgalis