Ispanija: Laukinio kranto glėbyje

Uolos ir žaliuojantys kalnai, jūra ir pakrančių įlankos. Tai Kosta Brava, išvertus iš ispanų kalbos – Laukinis krantas, kur jūra sušyla dar pavasarį, kur nuolat gausu poilsiautojų ir turistų.

Vakaras ant Loret de Maro uolų.
Šis peizažas buvo išties laukinis krantas – Kosta Brava. Jis pasirodė nepritaikytas poilsiui: klimpau į paplūdimio žvyrą, krantas buvo status ir jūra baugino gyliu. Pirmą vakarą su bendrakeleiviais nesimaudėme. O juk buvome Katalonijos, paties turtingiausio ir labiausiai išsivysčiusio Ispanijos regiono, Kosta Bravos neoficialioje sostinėje – kurorte Loret de Mare.

Šią vasarą su keliautojų grupe apsilankius Loret de Mare įsitikinau: tai triukšmingas miestelis su kazino ir diskotekomis. Jo gatvėse pilna tamsaus gymio prekeivių, siūlančių egzotiškus krepšius ir ryškiaspalvius sintetinius drabužius, maudymosi kostiumėlius, blizgančias paplūdimio šlepetes. Miesto ir paplūdimio gale, kur prasideda uolų masyvai, pamatėme apšviestą pasiturinčio miestiečio, tikriausiai įsivaizduojančio save viduramžių kunigaikščiu, pastatytą pilį. Nusipirkome ispaniško vyno ir gurkšnojome tiesiog iš butelio, nepadoriai atsisėdusios netoliese ant uolų, nepaisydamos, kad nubaus ispanų dorovės policija. Niekas mumis nesidomėjo. Kavinėse minios vakarieniavo, kimšo paelijas, picas, takas; girdėjome rusų kalbą: didžiosios kaimynės piliečiai mėgsta Kosta Bravoje atostogauti. Gal uolėtas peizažas jiems primena Krymą?

Jūroje nebuvo matyti nusileidžiančios saulės, ji nėrė už horizonto kitoje vietoje, o vakarop nutirpo visas žydrumas ir jūra apsiblausė lyg opalas pilkomis – rausvomis spalvomis.

Nemigos naktys

Gyvenome standartiniame trijų žvaigždučių viešbutyje su baseinu, palmėmis ir restoranu. Mūsų laukdavo švediškas stalas. Pusryčiams: olandiškas sūris, kiaušinienė, dešra, kukurūzų dribsniai su pienu, marmeladas, bandelės, medus, kava, sultys, arbata. Vakarienei, o ir pietums, – vištienos, kiaulienos, jautienos mėsa, kepta, virta, dešrų pavidalu, žuvis. Garnyrui – bulvės, pupelės, makaronai, troškintos daržovės, švieži pomidorai, salotų lapai, morkos, aliejus, actas. Jei skrandyje dar yra vietos – gali kimšti pyragėlius, virtą kremą, vaisius, ledus. Gyventi čia gera, ir jei ne triukšmas – būtų puiku. Bet rytais mus žadino šaižiai burzgiantys motoroleriai, o dar tuo metu visa Europa „sirgo” futbolu, nes Ispanijos komanda atkakliai siekė pergalių. Kai ispanai laimėjo prieš Rusiją, visi dainavo „Viva Espanija”, sproginėjo petardos, jaunuolių grupės neišsipagiriojo kelias dienas. Teko švęsti kartu. Išeidavau į balkoną ir stebėdavau blyksintį kosminėmis ultravioletinėmis šviesomis ir niekaip nenorintį užmigti miestą, betrūko tik kad iš žvaigždėto dangaus nusileistų ateivis. Man netrūko nei kazino, nei diskotekų, į kurias pakvietimus vaikščiojant miesto gatvėmis įkyriai kišo mini sijonėliais vilkinčios panelės. Transo serenados nesibaigdavo iki pat ryto.

Joninės ispaniškai

Katalonai mėgsta švęsti. Ir jų šventės panašios į mūsiškes. Pavyzdžiui, Joninės. Chuanas, Joanas – šventas vardas visame pasaulyje, tad Loret de Mare, trumpiausia metų naktis, sužibo netikėtais pavidalais. Sutemus pakrantės smėlyje sproginėjo dūmų „bombos”, žybsėjo fejerverkai, žmonės dainavo. Gal vėl tapo čempionais? – galvojau, bet prisiminiau, kad šią dieną ispanai neturėjo svarbių futbolo varžybų. Jie šventė Jonines. Asfaltuota paplūdimio gatve žygiavo keista karnavalinė procesija, žmonės persirengę angelais su lempučių girliandomis išpuoštomis suknelėmis, viena moteriškė buvo užsodinta ant muliažinio asilo, kiūtino kalėdų seneliai, kareiviai mušė būgnus, o ilgais spalvingais sijonais pasipuošusios moterys dainavo. Ši keista eisena priminė Kalėdų šventę. Būrelis žioplių, tarp jų ir mes, nukėblino paskui į miestelio aikštę. Ten moteriškės trypė ir šoko temperamentingus katalonų šokius.

Loret de Maras po kelių dienų tapo savas. Susiradome nuošalesnę vietą įlankėlėje – gali slėptis uolos šešėlyje ir gėrėtis vaiskioje šviesoje oranžine spalva nusidažančiomis uolomis. Jos kaip chameleonai keičiasi, o vakarais įgyja šaltesnius atspalvius. Vieną dieną išėjome ieškoti istorinio pilies kuoro, esančio tarp naujesnio rajono ir pagrindinės miesto dalies. Už medžių, aukštai ant kranto, stovėjo išlikęs buvusios viduramžių pilies gynybinis bokštas. Leidomės žemyn, į centrą pro privačių prabangių vilų rajoną, laiptais, išpaišytais grafitų menininkų šedevrais. Mano dėmesį patraukė liūdnas violetinis moters veidas. Moteriškas „pjero”. Net tokiose vietose, spalvų ir žiedų fantazijos epicentre,

egzistuoja liūdesys ir nerimas. Tarsi realybės priminimas. Bet juk čia šviečia saulė! Gal tai tik optinė iliuzija, juk kasdieniškas gyvenimas – visur panašus. Panaši žmonių esmė. Panašumų randame ant uolų įkurtame parke. Aukštai užlipus stovi bronzinė žvejo moteris, primenanti sovietinių laikų didvyrę – tvirto sudėjimo. Ji vis laukia sugrįžtančio laivo, o visi fotografuojasi.

Plaukimas į Tosa de Marą

Vieną dieną iš Loret de Maro pakrantės plaukėme į Tosa de Marą, senovinį miestelį už penkiolikos kilometrų. Tokių miestelių – pilna pakrantė, bet Tosa de Maras – išskirtinis. Tai UNESCO saugomas paveldas, todėl ten neleidžiama statyti daugiaaukščių namų, viešbučių. Mes ieškojome prieplaukos, bet, pasirodo, jos nėra. Laivai prisišvartuoja tiesiog prie kranto, kurį prižiūri darbuotojai: jie nutiesia virvę – čia tau ir ženklas, kad yra prieplauka. Teko iki laivo bristi žvyruotu krantu, o paskui ant denio kratyti iš basučių smėlį. Netoli plaukusios, po kokio pusvalandžio išvydome ant uolų boluojančias gynybinės pilies sienas su bokštais. Koks reginys! Ispanijoje mėgstama statyti žmogaus dydžio statulas ant žemės. Porą tokių skulptūrų pamatėme apačioje prie kelio, vedančio į pilį. Lipome į kalną, bažnyčios griaučių griuvėsiai bolavo kaip sudaužytas kiaušinio lukštas, o pačiame kalne į miestą žvelgė dar viena tikroviška bronzinės moters statula ilga vakarine suknele – tarsi metalinė Tosa de Maro meilužė.

Pakrantės įspūdingos – su įsikabinusiomis į aštrias uolų briaunas agavomis – kietais didžiulių alijošių lapais, kuriuos turistai margina savo vardais. Kai kurios agavos žydėjo, iškėlusios didžiulius stiebus-antenas. Miestas – senovinių akmeninių gatvelių ir namų raizginys: akmeninės taurės, balkonai, žydinčios terasos.

Miesto aikštėje užėjome į baroko stiliaus bažnyčią, kurioje grojo klasikinė muzika. Angelai ir šventieji klausėsi G.F.Hendelio ir J.S.Bacho. O mes džiaugėmės gavusios progą „atšalti”. Bažnyčios karštuose kraštuose, kai temperatūra per trisdešimt, yra tikras išganymas. Šį miestelį gaubė meno ir kultūros aura. O kai praalkome, įsitikinome: ir maistas čia – geros nuotaikos vaistas.

Kadangi Ispanija garsėja iš ryžių, troškintų daržovių, jūros gėrybių ar mėsos gaminama paelija, nusprendėme išbandyti šį patiekalą istoriniame Tosa de Maro mieste. Kaina – nuo 9 – 16 eurų. Pigesnės paelijos yra su mėsa, daržovėmis, brangesnės – su jūros gėrybėmis. Gaminamos dvi porcijos vienoje keptuvėje, todėl vienas turėtumėte mokėti už visą keptuvę. Miestuko viduryje esančioje kavinėje prie mūsų tuoj prišoko mažytė, smulki, tamsių plaukų padavėja. Ji labai energingai ragino nusipirkti gerti, todėl neatsispyrėme jos siūlymui ir užsisakėme raudonojo vyno butelį. „Kaip paelija be vyno, negalima jos taip valgyti!” – temperamentingai įtikinėjo mus. Sakė, reikės palaukti. Ir tikrai, keturiasdešimt penkias minutes laukėme, gurkšnodamos vyną, kuris buvo vietinės kavinės vyninės produktas. Pagaliau atnešė lėkštes ir keptuvę su jūros gėrybėmis, taip vadinamomis „mariskomis”. Omarai, vėžiai, kriauklių geldelės kyšojo iš pilnos ryžių keptuvės. Teko gerokai paknebinėti baltą vėžių mėsytę, laužyti jiems žnyples, bet patiekalas buvo išties gardus. Ši puota su vynu man ir kolegei kainavo 27 eurus. Bet buvo verta puotauti.

Flamenko ir „makarena”

Sakoma: Ispanijoje būtina pamatyti flamenko. Iš savo sąrašo išbraukėme riterių turnyrą, kainuojantį keturiasdešimt eurų (pasak bičiulės, tas renginys vyksta netikroje pilyje ir jame dominuoja komercija). O mes juk norėjome autentiškų dalykų! Flamenko kainavo trisdešimt eurų. Vakare nuvykome į vieną dvarą. Aš nusivyliau – čia šurmuliavo minios! O taip norėjau kamerinės aplinkos. Turistų grupės iš Rusijos, Lenkijos, Izraelio, Vokietijos, Italijos, Slovakijos, Prancūzijos ir kitų šalių – gal penki šimtai žmonių susodinti didžiulėje daržinę primenančioje salėje prie ilgų stalų. Gitara liejo populiarias melodijas, ant stalų stovėjo indai su sangrija ir šampano buteliai. Beje, sangrija maišoma su sultimis, į ją dedama pjaustytų vaisių ir daug ledo. Programa prasidėjo turistų pasveikinimu kiekvieno gimtąja kalba, visi šūkavo. Aš irgi įsiliejau į masinį siautėjimą. Koncertas buvo smagus – mini šou spektaklis, kur šokėjai keitė drabužius ir temperamentingai mušė „kastenjetėmis”, dainavo balsingas vyras ir moteris. Vėliau visus pakvietė pašokti ir pradėjo groti dešimtmečio senumo „makareną”, kurią 1997 metais prisiminiau šokusi viename Italijos viešbutyje. Įvykiai kartojasi, šalys – kitos. Šiek tiek juokinga.

Vyno degustacija ir kaktusai

Dar du kelionės akcentai – degustacija vyno rūsyje ir kaktusų giraitė Blaneso miestelyje. Vyno rūsyje buvo išrikiuotos didelės statinės – atsuki „kranelį”, ragauk kiek nori. Daug balto ir saldaus vyno, jis stiprus – septyniolikos laipsnių. Kaip išsirinkti? Degustacija gali pasibaigti visišku apsvaigimu. Žinojau, kad dar laukia kaktusų giraitė, tad degustavau vyną saikingai: nieko baisiau negalėtų nutikti, kaip apsvaigus įgriūti į kaktusų girią. O jie tokie įspūdingi! Kaktusai giraitėje augo ant žemės, primindami išstatytus eilėmis puodus. Kiti stiebėsi lyg stulpai į viršų. Kažkur klykavo povai, kurių taip ir nepamatėme. Jiems šiame siurrealistiniame spyglių kemsyne yra kur pasislėpti. Ačiū Dievui, neteko įsidurti piršto ir užmigti kaip princesei. Išėjome, lauke ant tvoros kabojo …mūsų nuotraukos! Per valandėlę apsukrūs fotografai pagamino lankstinukus su mūsų atvaizdais. Nori pirk, nori ne. Mano atvaizdas man nelabai patiko – nepirkau. Daug mielesni žydinčių kaktusų vaizdai, kurie pasiliko mano fotoaparate.

Kitą dieną tariau iki pasimatymo Kosta Bravai. Šiandien, kai Lietuvoje jau dvelkia rudeniu, prisimenu ją. Ji išliko mano atmintyje kaip nesibaigianti jūros pakrančių, uolų, žalumos uvertiūra. Kaip laikas, kurį padovanojau sau, būdama Laukinio kranto glėbyje.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Laisvalaikis su žyma , , , , , , , , , , , , , , .

1 atsiliepimas į "Ispanija: Laukinio kranto glėbyje"

  1. >3

    GAIDZIAI ISPANAI 👿

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.