Uostamiestyje prasidedantis 15-asis Klaipėdos Pilies džiazo festivalis bus ilgiausias, didžiausias ir brangiausias jo istorijoje
Uostamiestį šiandien užlies 15-oji tarptautinio Klaipėdos Pilies džiazo festivalio banga. Ir neatslūgs net dešimt dienų vietoj įprastų trijų, festivalio scenose pasirodys daugiau nei 200 atlikėjų. Jubiliejinė džiazo fiesta bus ne tik gerokai didesnė nei bet kada iki šiol, bet ir pati brangiausia. Šiemet festivalio biudžetas perkopė per 800 tūkstančių litų. Bet publikai renginys tradiciškai bus nemokamas. Ir festivalio devizas – tas pats: „Gera muzika – geriems žmonėms!”. „Jis kaip kelrodė žvaigždė, kaip geresnio gyvenimo bliuzas. Juk žmonių, kuriuos džiazas padarė šviesesniais ir geresniais, per tuos 15 metų tikrai pagausėjo”, – įsitikinęs festivalio iniciatorius, ilgametis organizatorius, o pastaruosius ketverius metus – jo globėjas Vytautas Grubliauskas (Kongas). Jis tvirtino, kad paskutinė savaitė iki šiemečio renginio buvo ypač įtempta:
– Jubiliejinis – ypatinga atsakomybė ir festivaliui, ir miestui. Bet organizatorių įdirbis – solidus, jie susidoros. Visi atlikėjai patvirtino, kad atvyksta, nė kiek neperdedu sakydamas, kad visi nori čia atvažiuoti. Sulaukėme didelio dėmesio iš kaimyninių šalių – atvyks daug džiazo gerbėjų iš Lenkijos ir Latvijos. Taip pat laukiame vieno žymiausių pasaulio fotografų Martino Schreiberio. Tikėtina, kad jo fotografijomis žinia apie mūsų festivalį pasieks garsiausius pasaulio dienraščius. Vis dėlto Europoje yra gal tik trys džiazo festivaliai, kuriuose pasirodo tokio dydžio žvaigždės, kaip pas mus.
– Bet dešimt dienų – ne trys… Tokie užmojai – dėl 15-mečio ar nuo šiol taip bus kasmet?
– Festivalis dešimt dienų tęsis tik tokia proga. Pirmoji savaitė – įsibėgėjimas, apšilimas daugiausiai su Klaipėdos atlikėjais. Koncertai vyks Laikrodžių muziejaus, Dailės parodų rūmų kiemeliuose, Meno kieme, miesto ir universiteto koncertų salėse. Festivalis atsigręžia į savo istoriją: koncertuos jo pirmųjų metų dalyviai – Klaipėdos ir Vakarų Lietuvos muzikantai. Pristatysime džiazo fotoalbumą – pirmąjį mūsų festivalio metraštį. Šiandien piliavietėje tradiciškai pakelsime festivalio vėliavą ir iššausime tris patrankos salves: už valstybę, miestą ir džiazą…
– Festivalis prasideda, tačiau didieji jo renginiai – po savaitės?
– Festivalio pikas – birželio 27–29 dienomis Teatro aikštėje. Kiekvieną „didžiojo savaitgalio” vakarą joje vyks pasaulinių megažvaigždžių pasirodymai: koncertuos Lurrie’s Bellas, „Tower of Power”, Alas McKay’s, Jojo Mayeris ir kitos džiazo įžymybės. Neabejoju, kad juos išgirsti gyvai veršis tūkstančiai žmonių. Tikėtinas itin didelis publikos antplūdis, nes nedažnai pasitaiko proga pasiklausyti aukščiausios prabos džiazo nemokamai. Tai puiku ir kartu kelia susirūpinimą, nes minia bus didžiulė. Tikimės, kad klausytojai bus tolerantiški vieni kitiems.
– Atkakliai laikotės minties, kad visi Klaipėdos Pilies džiazo festivalio koncertai turi būti nemokami?
– Laikiausi jos 15 metų. Ir dabar manau, kad tai – viena iš vertingiausių mūsų festivalio ypatybių. Jo išskirtinumas. Toks jis vienintelis Lietuvoje ir vienas iš nedaugelio Europoje. Pasiūlymų rengti mokamus koncertus ir šiemet atsisakėme. Todėl turėjome atsisakyti festivalio renginių Palangoje ir Vilniuje.
Neslėpsiu, patiriame vis didesnį spaudimą, kad ir Klaipėdoje džiazo festivalis būtų mokamas. Vis sunkiau surinkti jam lėšų. Vis sunkiau tuos pačius rėmėjus kasmet įkalbinėti prie jo prisidėti. Artimiausioje ateityje, matyt, turėsime ieškoti kardinalių sprendimų ar kompromisų. Po šio festivalio renginys stabtelės kryžkelėje. Kalbant apie perspektyvas, pokyčių tikrai bus.
– Kaip jums atrodo, kas galėtų pasikeisti?
– Norėtųsi, kad šis festivalis visuomet ir liktų toks, kokį jį mes sukūrėme, – gražus, nemokamas, miesto šventės statusą turintis renginys. Tačiau ekonominė situacija ir ekonominė logika diktuoja kitus sprendimus. Bet kokiu atveju man būtų labai gaila, jeigu 15-asis festivalis taptų istorinis ir paskutinis.
– Prisimenate pirmuosius?
– Pats pirmasis vyko dabartinių Dailės parodų rūmų kiemelyje. Jame dalyvavo berods tik šešios ar septynios vietinės grupės – maždaug 40-50 muzikantų, renginių vietos – viena ar dvi, festivalio biudžetas – 2–2,5 tūkstančio litų.
Pirmieji festivaliai buvo avantiūra, iššūkis, drąsi akcija. Niekada – dėl pinigų. Miestui, žmonėms. Iš širdies – į širdį. Kiekvienąkart festivalį darėme kaip vienetinį, paskutinį, ant galimybių ribos. Bet, matyt, jos irgi nėra beribės. Kita vertus, tai natūralu: renginys augo, kasmet kopė vis į didesnes aukštumas, iš organizatorių reikalavo vis daugiau pastangų ir jėgų – tas 15 metų nuovargis išties didžiulis.
– Kokias tradicijas festivalis išlaikė per tiek metų?
– Kaip buvo, taip ir liko Klaipėdos Pilies džiazo festivalis. Nors tiesioginių sąsajų lyg ir nėra, bet 15 metų turime viziją, kad Klaipėda kada nors turės piliavietę su sutvarkyta infrastruktūra ir pilies kompleksu, kur būtų galima rengti džiazo festivalius, bent jau dalį jo koncertų. Festivalio vėliavą piliavietėje pradėjome kelti nuo tada, kai jis įgijo miesto šventės statusą. Renginiui – tai didelė garbė ir ne mažesnė atsakomybė.
Tai laisva laisvo miesto šventė. Nepaklusdama ekonomikos logikai bei eilinį kartą nuliūdinusi džiazo skeptikus, ji ir vėl išliko laisva nuo bilietų, įvairių suvaržymų bei prieinama kiekvienam.
Miesto savivaldybė mus visokeriopai palaikė nuo pat pirmojo festivalio. Tai bene vienintelis rėmėjas, daugiau ar mažiau prisidėjęs prie renginio visus 15 metų.
Didžiausia šios džiazo šventės vertybė – festivalio žmonės. Tie, kuriems jos reikia ir kam ji iš tiesų brangi. Pirmiausia – ištikimieji bendražygiai ir festivalio savanorių komanda, kasmet natūraliai kin-tanti, nubyranti ir vėl pasipildanti. Graudu suvokti, kad likau bene vienintelis, kuris nuo pat pradžių visus tuos metus buvau su festivaliu ir festivalyje. Bet aš niekada nebuvau vienas.
– O renginio orientyrai keičiasi?
– Baziniai išliko tie patys nuo pat pirmojo: labai aukštas atlikėjų profesionalumas ir suderinamumas bendroje renginio programoje. O festivalio organizatoriai turi padaryti viską, kad atlikėjai Klaipėdoje pasijustų kaip namuose, iš čia išsivežtų pačius geriausius įspūdžius ir norėtų dar kartą sugrįžti. Šiuo aspektu man visuomet padėjo asmeninė menininko, muzikanto patirtis – žinojimas, kas atlikėjui priimtina, malonu ir ko galbūt geriau išvengti.
Yra fantastiškų džiazo muzikantų ir grupių, kuriuos labai norėtume pasikviesti, bet neišgalime sumokėti jų prašomo honoraro. Kai pamatai sumą, ašara nudžiūva bekrisdama. Dar praėjusį rudenį su pagrindiniais šio festivalio svečiais pasirašėme sutartis. Neatsisakyčiau nė vienos grupės, kurias pakvietėme, o kaip įvertins publika – pamatysime.
– Taigi, ko šiemet jokiu būdu negalima praleisti neišgirdus ir nepamačius?
– Teoriškai į visus festivalio koncertus galima suspėti, jie nepersidengs. Bet praktiškai vienam žmogui kažin ar tai įmanoma. Sakyčiau, negalima būtų praleisti kito šeštadienio ir sekmadienio koncertų Teatro aikštėje. Nes šeštadienį gros „Tower of Power”, J.Mayeris su „Depart”, NATO bigbendas, prancūzų dainininkės Cecile’ės Verny kvartetas, o sekmadienį – A.McKay’s su grupe.
Suprantama, „Tower of Power” spindesys užgožia visa kita. Tai grupė, kuri 40 metų yra pasaulio soul, jazz, rock ir funk muzikos zenite. Jos vardas niekam nekelia abejonių. Jos dalyvavimas bet kurio renginio prestižą kilsteli į žymiai didesnes aukštumas. Tai yra tam tikras kokybės rodiklis, kalbant ir apie muziką, ir apie renginį. Šiuo požiūriu didžiulis festivalio pasiekimas, kad „Tower of Power” muzikuos Klaipėdoje. Ne paslaptis, visi juos „medžioja”. „Tower of Power” pirmąsyk koncertuos ne tik Klaipėdoje ir Lietuvoje, jokioje Baltijos šalyje iki šiol ji nėra buvusi. Mes „išvilkome tuos banginius” į Klaipėdos pakrantę ir tuo labai didžiuojamės. Atkakliai juos kalbinome gal šešerius ar septynerius metus. Jų vadybininkas buvo atvykęs pas mus į festivalį, įsitikino mūsų organizatorių sugebėjimais, ir pagaliau sutarėme. „Tower of Power” muzikantai nuo mūsų pradės savo turą po Europą: iš Klaipėdos skris į pasirodymą Varšuvoje, koncertuos Stambule, Budapešte, Helsinkyje. Kiek man žinoma, klaipėdiečiai už jų koncertą paklos patį didžiausią honorarą festivalio istorijoje, tačiau lyginant žvaigždės mastą ir žinomumą pasaulyje, sakyčiau, jis yra adekvatus ir įkandamas mūsų festivaliui.
Bet jie ne vieninteliai. Iš JAV sulauksime dar vienos grupės – „The Earth Wind and Fire Experience Featuring the Al McKay Allstars”, kuri yra koncertavusi Kaune prieš kelerius metus. A.McKay’aus suburti muzikantai labai meistriškai groja kiek stilizuotą, demokratiškesnį džiazą. Jei jie pas mus būtų vienintelės tokio kalibro žvaigždės, net jei negrotų „Tower of Power”, ir tai jau festivalis turėtų teisę vadintis aukščiausio lygio renginiu.
Būgnininkas J.Mayeris Klaipėdos festivalyje grojo berods prieš porą metų. Per tą laiką jis ūgtelėjo kaip atlikėjas, dabar yra pripažintas antruoju būgnininku pasaulyje. Kai pirmąsyk grojo Klaipėdoje, jis buvo ketvirtoje ar penktoje vietoje. Dabar atvažiuos su kita grupe ir kita programa, įkopęs į kitą meninę aukštumą. O tai yra vienas iš parametrų, pagal kuriuos festivaliui atrenkami atlikėjai.
Tarp kitko, kitą penktadienį festivalio scenoje pasirodys Čikagos bliuzo karaliumi tituluojamas L.Bellas, o paskutinę džiazo fiestos dieną su vokiečių grupe „Charivari–Jazzband” bus atiduota duoklė ir tradiciniam diksilendui, nuo kurio prasidėjo mūsų festivalis. Bliuzas ir diksilendas yra svarbūs mūsų festivalio bruožai, be kurių neįsivaizdavome ir šių metų renginio.
– Ką daryti tiems, kurie negalės festivalio metu būti Klaipėdoje? Ar koncertus iš Teatro aikštės transliuos televizija?
– Tiesiogiai jie nebus transliuojami. Bet nekomercinė šalies televizija turės galimybę nufilmuoti net didžiausių žvaigždžių pasirodymus, jos tam, kaip reta, neprieštaravo. Jie bus parodyti per Lietuvos televiziją pasibaigus Europos futbolo čempionatui, vėliau – per regioninę „Balticum” televiziją.
– Gal didžiosios festivalio žvaigždės rengėjams iškėlė kokių nors ypatingų reikalavimų?
– Jų iš visų tikėjomės gerokai griežtesnių ir didesnių. Bet pasitvirtino nuomonė, kad kuo didesnė žvaigždė – tuo reikalavimai protingesni. Džiazo grandai be ilgų įkalbinėjimų leido juos ir filmuoti, ir fotografuoti. Sutartyse nurodyti jų reikalavimai – svajonių sąrašas. Visų jų įgyvendinti neįmanoma. Mes stengiamės įvykdyti kuo daugiau ir kuo geriau. Paprastai svečiai lieka patenkinti.
Šiemet teko gerokai paplušėti mūsų įgarsintojams – kai kurių instrumentų „Tower of Power” grupei ieškojo net užsienyje. Tai specifiniai klavišiniai instrumentai, mušamųjų priedai, kurių Lietuvos atlikėjai nenaudoja.
– Prieš ketverius metus festivalio vairą atidavėte žmonai Ingai. Ar nesigailite?
– Nė kiek nepervertindamas ir nepagražindamas pasakysiu, kad mane stulbina Ingos pažanga. Ji milžiniška nuo tos dienos, kai ji tik įžengė į džiazą ir sutiko mane, iki dabar, kai yra Klaipėdos džiazo festivalio asociacijos prezidentė. Atvirai pasakius, niekada netikėjau, kad ji gali būti tokia. Inga gerokai pranoko visus mano lūkesčius. Festivalio specifiką, problematiką, niuansus ji perprato ir išmano ne prasčiau už mane. Kai ką ir geriau, nes labai kruopščiai ir nuoširdžiai gilinasi. Kita vertus, jei nebūčiau buvęs tikras, kad festivalio vairą atiduodu į geras rankas, man labai sunku būtų buvę apsispręsti dėl to žingsnio, kurį žengęs atsidūriau Seime.
– Bendrame jūsų gyvenime džiazas ir festivalis padeda ar trukdo?
– Būna visaip. Mes tarsi dvi stichijos. Inga – veržli, jaunatviška, dinamiška, dažnai kategoriška, be kompromisų. Aš – priešingai, labiau linkęs sprendimus priimti po racionalių apmąstymų, stengiuosi nepasiduoti emocijoms, būti diplomatiškas, ieškoti kompromisų.
Bet rinkdamiesi festivaliui grupes mes vis dėlto sugebame rasti bendrą kalbą. Einame įtikinėjimų, karštų diskusijų keliu. Galiausiai tai mus suvienija. Manau, šių metų festivalio programa kaip niekada gerai subalansuota. Joje – ir duoklė istorijai, ir festivalio dvasiai, ir pačiam aukščiausiam džiazo atlikėjų kalibrui.