Atkuriamos nepriklausomybės priešaušryje, dar tik svajojant apie būsimą valstybę, vienoje diskusijoje Sąjūdžio ekonomistai pusiau juokais pranašavo: bus prastai, jeigu Lietuvos valdžia pirmiausia prisipirks prašmatnių limuzinų, kaip išsivadavusios Afrikos genčių vadukai.
Visos pačios niūriausios pranašystės išsipildė: Lietuvoje kiekviena save gerbianti biudžeto įstaiga turi po savarankišką autoūkį, neišskiriant ir mūsų neva skurstančių aukštųjų mokyklų.
Apie šią tik atsilikusioms Afrikos valstybėms būdingą opą, kurią priminė Valstybės kontrolės atliktas auditas, praėjusią savaitę bandyta kalbėti Vyriausybės pasitarime. Tačiau Gedimino Kirkilo Vyriausybė, jeigu tik gali, nieko nedaro, atideda sprendimą. Taip įvyko ir šį kartą: įvairiausių rangų funkcionieriai ir toliau gali ramiai važinėti valdiškais limuzinais.
G.Kirkilas tikrai nėra tas premjeras, kuris keltų bent mažiausią grėsmę Lietuvos biurokratijai arba bent priverstų ją taupyti biudžeto kiekvieną litą, gyventi pagal kišenę.
Anot vieno man patikusio apibrėžimo, ekonomika nagrinėja ribotų išteklių panaudojimą neribotiems troškimams patenkinti. G.Kirkilas elgiasi taip, tarsi disponuotų neribotais valstybės ištekliais – net ir dabar, pasaulinės krizės akivaizdoje. Man atrodo, tos krizės Lietuvos premjeras net nepastebėjo. Praėjusią savaitę G.Kirkilas sukvietė Valstybės strateginio planavimo komiteto posėdį. Atspėkite, kokia buvo pagrindinė posėdžio tema? Guggenheimo muziejaus statyba, kainuosianti apie 260 mln. litų.
Nesileidžiant į diskusijas, ar reikalingas Lietuvai šis kultūros globalizacijos srauto atnešamas hibridas, kuris dar labiau sustiprins Artūro Zuoko pradėtą Vilniaus „makdonaldizaciją”, norisi paklausti: ar tai ir yra Lietuvos valstybės strateginis tikslas ir raidos kryptis? Tegul sau premjeras ir jo ministrai tiki, jog Guggenheimo muziejus yra elitinės, o ne lėkštos unifikuotos komercinės kultūros reiškinys. Bet kodėl už šį neišsilavinimą ir nekompetenciją turi mokėti Lietuvos žmonės – kaip ir už G.Kirkilo „gerves”- apgailėtiną „Oscarų” parodiją: premjeras pompastiškai pagerbė lietuvišką kiną, kurio nėra.
Todėl G.Kirkilas, užsiėmęs „gervėmis” ir Guggenheimo muziejaus statybos rūpesčiais (sako, visų korumpuotų Vyriausybių vadovai domisi tik šimtų milijonų vertės projektais), neturėjo laiko įsigilinti į keturių žymiausių Lietuvos ūkio ir finansų ekspertų praėjusią savaitę pateiktą krašto ekonomikos gaivinimo planą. Reagavo tik premjero patarėjas, kuris už nieką neatsako ir nieko negali.
Tiesą sakant, keturi ekspertai siūlo viską daryti priešingai, nei iki šiol darė – ne tik G.Kirkilo Vyriausybė, bet ir kitos valdžios šakos (Konstitucinis Teismas), taip pat opozicija (liūdnai pagarsėjęs M.Adomėno ir G.Steponavičiaus Mokslo ir studijų įstatymo projektas). Ekspertų pasiūlymai – nuo mokslo ir švietimo reformos, prioritetu laikant studijų kokybę ir specialistų paklausą, iki valstybės tikros paramos investiciniams projektams ar kovos su monopolijomis ir Konkurencijos tarnybos veiklos efektyvumo – galėtų sukelti revoliuciją. Bet tikriausiai liks dar viena gražia utopija, nes ekspertai ragina peržiūrėti biudžeto išlaidų struktūrą, išskiriant aiškius prioritetus, o likusioms sritims skiriamus išteklius mažinti. Tuo metu G.Kirkilas jau pasirinko strateginį valstybės prioritetą – Guggenheimo muziejų. Be to, ekspertų pasiūlymas iš naujo svarstyti monopolijų reguliavimą reglamentuojančius aktus sugriautų krašto ekonomiką, kurioje viskas monopolizuota ir atiduota klanams.
Kitados profesorius Kazys Pakštas, pranašiškai numatydamas dvi atsiritančias bangas – komunizmą ir nacizmą, siūlė Lietuvą iškelti iš šios geopolitiškai pavojingos vietos – pagal šią didingą geopolitinę K.Pakšto viziją talentingai sukurtas Vilniaus Mažojo teatro spektaklis – Mariaus Ivaškevičiaus „Madagaskaras”.
Tačiau net K.Pakštas negalėjo numatyti, kad Afrika persikels į Lietuvą, kurioje žmonės išsivadavo iš sovietų jungo, tačiau tapo priklausomi nuo lietuviškų klanų ir jiems tarnaujančios valdžios savivalės. Begėdiškai monopolininkų apiplėšinėjamų ir skurdinamų piliečių negina jų renkama politinė valdžia, taip pat įstatymai ir teismai, kaip kokioje Ugandoje, valdant Ide Aminui ar Kenijoje valdant Arapui Moi’ui.
Todėl Lietuvos žmonės patys ieško K.Pakšto rezervinės tėvynės, kad nematytų tų korumpuotų ir nekompetentingų kirkilų, nesąžiningų ir meluojančių teisėjų, tariamos opozicijos. Šią planinę emigraciją ypač paspartino buvusio Konstitucinio Teismo pirmininko Egidijaus Kūrio aktyvumas, nesumažėjęs net pasibaigus kadencijai, ir Konstitucinio Teismo sprendimai – pirmiausia dėl pilietybės ir aukštojo mokslo. K.Pakštas ragino į rezervinę Lietuvą pirmiausia išsiųsti gabiausią jaunimą. Įvedę mokamą aukštąjį mokslą, mes dabar tai ir darome. O kad jo nekamuotų nostalgija, mes toliau kertame nacionalinės kultūros šaknis, pakeisdami jas tokiais tiražuojamais tarptautiniais surogatais kaip Guggenheimo muziejus. Sako, jis pritrauks minias užsienio turistų. Į buvusią Lietuvą.