Prezidento Valdo Adamkaus parodytas dėmesys virto mažyčiu vilties spindulėliu atrakcionų parką neįgaliems vaikams svajojančiam įrengti klaipėdiečiui Valdemarui Arlauskiui.
Neseniai V.Arlauskis gavo atsakymą iš prezidento kanceliarijos, kuriame pažadėta domėtis tyrimo, ar teismams priimant sprendimus dėl miško parko nuomos nebuvo pažeistos neįgalių vaikų teisės, rezultatais. „Galime tik didžiuotis, kad Lietuvoje yra tokių veiklių ir gražias idėjas puoselėjančių žmonių”, – teigiama rašte. Be to, V.Arlauskis jau kreipėsi pagalbos į vaiko teisių apsaugos kontrolierę.
Teismuose pralaimėjo
Du neįgalius vaikus auginančio verslininko bėdos prasidėjo prieš dvejus metus, kai greta savo sodybos, valstybinės žemės sklype, jis sumanė įrengti atrakcionų parką negalią turintiems vaikams.
2006 metais V.Arlauskis kreipėsi į Klaipėdos apskrities viršininko administraciją, prašydamas jam išnuomoti dalį valstybinio miško žemės šalia jo sodybos Klaipėdos rajone, Jonušų kaime. Pareiškėjas apeliavo į 1994 metais priimto Miškų įstatymo nuostatą, suteikiančią teisę neįgaliems žmonėms nuomotis valstybinį mišką. Tačiau V.Arlauskio prašymas buvo atmestas, kadangi per daugiau nei dešimtmetį nė viena Vyriausybė taip ir neįstengė parengti miškų žemės nuomos tvarkos. Klaipėdietis nenuleido rankų ir padavė į teismą Vyriausybę bei Klaipėdos apskrities viršininko administraciją. Tačiau byla buvo pralaimėta, mat dar besibylinėjant įstatymas buvo pakeistas, ir išimtis žmonėms, turintiems negalią, dėl galimybės nuomotis mišką panaikinta. Dabar valstybinį mišką gali nuomotis tik laimėjusieji aukcione.
Klaipėdos apskrities viršininkas Vytautas Rinkevičius užėmė tvirtą poziciją V.Arlauskio atžvilgiu: „Mes nenorėjome sukurti precedento išnuomodami mišką asmeniui be konkurso. Kad ir kokiais kilniais tikslais jis vadovautųsi, vis tiek kaip ir kiti privalo dalyvauti aukcione.” V.Arlauskio įsitikinimu, ši miško laukymė yra kažkam pažadėta.
„Man tai atskleidė vienas artimas žmogus, turintis ryšių Seime ir Vyriausybėje, – kalbėjo vyras. – Jo duomenimis, labai turtingas ir įtakingas veikėjas jau nusižiūrėjo greta mano sodybos esančią laukymę, todėl šalia pramogaujantys neįgalūs vaikai jam tik trukdytų.” Tačiau V.Rinkevičius paneigė gavęs nurodymą „iš viršaus”.
Įtartini sutapimai
V.Arlauskis įtaria, kad neįvardyto veikėjo pastangomis jam daromas milžiniškas spaudimas: „Per laikotarpį nuo pastarojo teismo posėdžio iki sprendimo paskelbimo šių metų pradžioje mane ėmė persekioti nelaimės. Vieną dieną policininkai atliko kratą mano namuose. Tačiau, kur matyta, kad krėstų liudytojo, o ne įtariamojo namus? Bijojau, kad nepakištų kokių narkotikų. Kitą dieną buvo mėginta nunuodyti mūsų šunį, vėliau Jakų žiede kažkoks automobilis trenkėsi į mūsų šeimos automobilį „Audi TT” ir nuvažiavo. Policija atsisakė tirti šį eismo įvykį, esą negalės nustatyti kaltininko. Gal visi šie įvykiai yra tik atsitiktinumas, tačiau esu linkęs manyti kitaip”, – nuogąstavo klaipėdietis.
Reikia saugios aplinkos
V.Arlauskis augina du mažamečius neįgalius vaikus. Jais jis rūpinasi vienas, kadangi motina išvyko gyventi į Italiją. Devynerių metukų duktė gimė paralyžiuota. Prieš kelerius metus mergaitė žengė pirmuosius žingsnius, tačiau ją ištiko insultas. Metais jaunesnis broliukas pasaulį išvydo neturėdamas vieno inksto, todėl jam irgi reikalinga nuolatinė priežiūra. „Jie turi vystytis, judėti. Tačiau aplinka turėtų būti ypač saugi. Tokią ir siekiu sukurti”, – aiškino klaipėdietis.
Savo nesėkmes V.Arlauskis laiko Dievo bausme. Mat vaikystėje pats juokdavosi iš tame pačiame kieme augusio neįgalaus berniuko: „Už tai Dievas mane jau nubaudė, todėl pats auginu du nesveikus vaikus. Ir tuos žmones, kurie trukdo man, taip pat gali ištikti panaši nelaimė, nors to ir nelinkiu.”
Nesiliauja svajojęs
V.Arlauskio sodyba apsupta miško, kuriame kaupiasi sodininkų paliktų šiukšlių kalnai: „Visa tai reikėtų išvalyti, sutvarkyti, įrengti pramogų takus, štai laukymėje galėtų būti atrakcionai, antai ten tiktų kavinukė ar didelė pavėsinė, kur su vaikais galėtų dirbti specialistai. Juk ir dabar yra rengiamos vasaros stovyklos, kur vaikai priversti laiką leisti mokyklų kabinetuose. O juk galėtų atvažiuoti pas mane į mišką”, – svajojo V. Arlauskis.
Ir jo paties vaikai šiuo metu kasdien po pusdienį praleidžia M.Mažvydo mokyklos dienos stovykloje. „Ten gera, tačiau kodėl gi vaikai turi poilsiauti tarp keturių sienų, jei pusdienį galėtų ilsėtis miške įrengtame pramogų parke?”