Daugiau nei 11 mln. gyventojų turinti komunistinė Kuba dabar laukia geresnio gyvenimo, vildamasi ir kartu nerimaudama, kad galės gyventi taip, kaip „ten, kur kapitalizmas”.
Prieš keletą mėnesių valdžios vairą perėmęs jaunesnysis ilgamečio Kubos diktatoriaus Fidelio Castro brolis Raulis šiandien jau imasi reformų, nors kubiečiai kaip skurdo, taip ir skursta. Ir tikisi šimtaprocentinės paramos iš piniguočių turistų. Toks įspūdis susidaro pabuvus šalyje dvi savaites.
Kapitalistų pramanas.
Kai lankiausi Kuboje, kaip tik tomis dienomis R.Castro išleido įsakymą, kad šalies gyventojai gali naudotis mobiliaisiais telefonais ir kompiuteriais. Nors užsienio agentūros mirgėjo nuo fotografijų, vaizduojančių kilometrines eiles prie parduotuvių su kompiuteriais ir mobiliaisiais telefonais, tačiau aš jų nepastebėjau. Ne tik eilių, bet ir tokių prekių pardavimo vietų. Dauguma kubiečių šaipėsi iš leidimo įsigyti tokių „prabangos” prekių. „Už kokius pinigus? Tektų taupyti keletą metų”, – ironizavo kubiečiai. Kiti vadino tai kapitalistinėmis nesąmonėmis, kurių negalima įsileisti į šalį. Tačiau nemažai buvo ir tų, kurie atvirai demonstravo mobiliuosius telefonus ir aiškino, kaip jų šalis žengia į pažangą.
Pinigai – vienas Kubos stebuklų
Kuba turbūt vienintelė šalis pasaulyje, kur galioja dviejų valiutų sistema. Turistai čia atsiskaityti gali tik konvertuojamąja Kubos peseta (CUC), o paprasti kubiečiai naudoja nacionalinę valiutą (Moneda nacionale). 1 CUC sudaro 24 nacionalinius pesus, todėl ir kainos turistams yra… mažiausiai 24 kartus didesnės. Daugelyje kavinių, restoranų ar šiaip parduotuvių kainos yra rašomos dviem valiutomis, tačiau Havanoje ar kurortuose galioja vienintelė CUC. Tai viena priežasčių, kodėl kubietis į gerą restoraną gali nueiti kartą ar du per metus.
Keityklose ir bankuose teko pavargti, kol išsiaiškinome, kad eurus ir Didžiosios Britanijos svarus sterlingus reikia dauginti iš nurodyto kurso, o visus dolerius – dalyti. Beje, jei atidžiai neskaičiuosite, tikimybė, kad jus apgaus net banke – didelė. Keičiant JAV dolerius imamas 10 proc. mokestis.
Rūmų miestas Havana
Kubos sostinė tikrai turi ypatingą dvasią. Nusprendėme, kad Havana alsuoja „aštriu, laiko užkonservuotos sostinės” kvapu. Didžiuliai ispaniško kolonijinio stiliaus pastatai su graikiškomis kolonomis griūva tiesiog akyse. Tarp marmuru dekoruotų sienų išdžiaustyti skalbiniai, didžiulės arkos užmūrytos, kad kuo mažiau patektų karščio. Stulbinamo grožio architektūrai trūksta restauratorių rankų. Sutvarkyti ir išdailinti tik viešbučiai. Čia – turistų rojus. Jautiesi kaip gerame Ispanijos ar Prancūzijos kurorte. Aptarnaujančio personalo elgesys – nepriekaištingas, patiekalai – daugelyje vietų taip pat. Nors nuo šių metų Kuboje jau galioja įstatymas, kad į viešbučius galima įeiti ir kubiečiams, tačiau jų čia nedaug. Pagrindinė priežastis – pinigai. Viešbučiuose galima atsiskaityti tik CUC.
Nors Havanoje daug barų ir restoranų, kuriuose nuolat skamba tikro garso kubietiška muzika ir šokama salsa, tačiau susidarėme įspūdį, kad gerų naktinių pasilinksminimo vietų – nedaug. Arba jos yra gana brangios, arba atliekama įprasta klubinė muzika.
Greičiausias būdas ištekėti
Šviesiaplaukėms ir šviesiaodėms europietėms Kuboje dėmesio per akis. Komplimentų neatsiginsi, pasiūlymų ištekėti – taip pat. Kubiečiai neslepia: „Norint pabėgti iš šitos skurdo šalies, pagrindinis būdas yra ištekėti arba vesti užsienietę.” Kiti sako, kad vos ne kiekvienoje šeimoje galioja tradicija išleisti sūnų ar dukrą į užsienį, o paskui sulaukti siuntinių su gražiais drabužiais ir kitomis „kapitalistinėmis gėrybėmis”. Štai kodėl Havanoje tiek daug gražiai apsirengusių žmonių, nors nė vienos mums, europiečiams, žinomo drabužių tinklo parduotuvės nemačiau.
Važinėjantis antikvariatas
Apie Kubos automobilius turbūt jau seniai sklando legendos. Šeštojo, septintojo, aštuntojo dešimtmečių chevroletai, fordai, chraisleriai, apstu žigulių ir moskvičių. Atrodo keista, kaip apskritai tokios mašinos gali judėti, tačiau kubiečiai jas labai puoselėja ir prižiūri, nes žino, kad kitos nenusipirks nežinia kiek metų. Tiesa, yra ir modernių, europietiškų automobilių, tačiau jais važinėja tik aukštas pareigas einantys valstybės tarnautojai, turistai ir abejotinais būdais praturtėję kubiečiai. Kas važiuoja automobiliu, geriausiai išduoda jo numeriai: paprasti kubiečiai turi geltonus, valstybės tarnautojai – mėlynus, kariuomenės pareigūnai – žalius, turistai – rudus su pirmąja T raide numerius. Teko matyti ir gynybos ministrą, kuris riedėjo paprastu žiguliu su panašiais į lietuviškus numeriais.
O po Fidelio
Nors atėjus į valdžią jaunesniajam F.Castro broliui Rauliui ir pasipylė reformų bei naujų įstatymų, tačiau kubiečiai naujas geroves junta labai pamažu. „Mes galime įsigyti motorolerius, nuomotis turistų automobilius, eiti į viešbučius, galų gale pirkti mobiliuosius telefonus ir kompiuterius…” – lenkia pirštus Cienfuegos mieste pakalbintas devyniolikmetis moksleivis Pablo. Bet tučtuojau vaikinas primena, kiek tai kainuoja… O oficialus kubiečio atlyginimas per mėnesį tesiekia 20 dolerių. Pablo ėjo su mumis gatvėmis ir didžiavosi, kad šalia – „baltos” merginos. Jaunuolis pasakojo apie „priešus iš šiaurės” (suprask – JAV), socialistinio gyvenimo pranašumus ir kapitalizmo trūkumus, lojalumą komunistų partijai. Tiesa, kai paaiškėjo, kad už kokių 100 metrų stovi policija, Pablo paprašė eiti šalutinėmis gatvėmis, nes nebuvo pasiėmęs komunistų partijos nario pažymėjimo. O be jo, anot vaikino, būtų keblu, mat pareigūnams gali kilti klausimų, ką jis veikiąs su užsienietėmis, ir dar taip vėlai.
Pasiteiravus, kur dabar yra F.Castro, daugelis pabrėžia, kad tai yra valstybinė paslaptis. Tik gidas, atvirai demonstruodamas ne prasčiausio modelio mobilųjį telefoną, sakė, kad Fidelis yra „kažkurioje iš reabilitacijos klinikų”. Beje, jo namas stovi prabangiausiame Havanos ambasadų rajone. Poros metrų tvora, didelis sodas, daug žalumos ir kažkur tolumoje boluojantis neįspūdingas pastatas. „Šis tik pašalinių akims”, – šypteli gidas.
Tabako ir Cukraus ministerijos
Kuba pasaulyje žymi ne tik užkonservuota 7-8-ojo dešimtmečio dvasia, bet ir cigarais, romu bei juodaisiais koralais. Visa tai – populiariausios prekės turistams. Kiekviename bare išdėlioti „Havana Club” romo buteliai, brangiausi ir pigiausi, įvairių dydžių ir formų cigarai: „Cohiba” (F.Castro mėgstamiausi), „Montecristo” (juos dievino Che Guevara) ir „Romeo & Julieta”. Beje, labiausiai Kuba didžiuojasi cigarais ir cukranendrių cukrumi. Specialiai šioms svarbiausioms eksporto prekėms yra sukurtos Tabako ir Cukraus ministerijos.
Lauktuvių iš Kubos vežama ir kruopščiai pagamintų papuošalų iš augalų sėklų, gyvulių kaulų, vėžlio kiautų, taip pat įvairių suvenyrų su Kubos revoliucionieriaus ir didvyrio Ernesto Che Guevaros atvaizdu. Su F.Castro portretu nerasite beveik nieko.
Kubos ypatumai
Vagystės Kuboje – įprastas dalykas. Nors už turisto apiplėšimą galima sėsti už grotų keleriems metams, o už nužudymą gresia kalėjimas iki gyvos galvos, tačiau suįžūlėjusių ilgapirščių čia apstu. Mūsų grupėje viena mergina neteko fotoaparato, kitai bandė nuplėšti rankinę. Policijos, atrodytų, yra daug, tačiau niekas niekada nieko nemato. Vargina ir nuolatiniai prašymai atiduoti drabužius, batus, muilo, kosmetikos. Kuboje privalu pačiam susiskaičiuoti grąžą, tikrinti keičiamos valiutos kursą, sąskaitas restoranuose. Paprastai sąskaitų netikslumai tampa dar vienu kubiečio atlyginimu. Kaip ir menkiausia pagalba, kuri tuoj pat vietos gyventojų įvardijama pinigine išraiška.
Nepaisant visų šių patyrimų, kubiečiai – nepaprastai draugiški, šilti ir malonūs žmonės. Besidžiaugiantys gyvenimu, nes, anot jų, neįsivaizduojama, kad gali būti kitaip…