Baltijos taurės turnyras patvirtino skeptikų abejones. FIFA reitingai ir aukštos vietos juose tėra šviesi iliuzija. Tikrasis Lietuvos futbolo rinktinės veidas daug liūdnesnis. Tačiau nacionalinės komandos strategai nenori to pripažinti.
Po nesėkmės Baltijos taurės turnyre Lietuvos nacionalinės rinktinės trenerių štabą tvindo kritikos lavina. Pirmą Lietuvos ekipos pralaimėjimą Europos čempionatui besirengiančiai Čekijos komandai futbolo specialistai įvertino gana atlaidžiai, tačiau pralaimėjimas latviams sukėlė bangų.
Neefektyvios permainos
Tai, kad mūsiškiai nusileido čekams dviejų įvarčių skirtumu, sudarė patogų solidumo įspūdį. Tiesa, žaidimo kokybė abejonių dėl tokio įspūdžio nepagrįstumo nekėlė, tačiau vyravo nuomonė, jog dvikova su galingu varžovu leis treneriams padaryti išvadas – tinkamai įvertinti realias rinktinės žaidėjų galimybes, jų pasirengimą. Sprendžiant iš to, kad po šio mačo treneriai atsisakė Audriaus Kšanavičiaus ir Arūno Klimavičiaus paslaugų, tam tikros išvados padarytos. Iš tiesų puikiai praėjusį sezoną Edinburgo „Hearts” ekipoje pradėjęs A.Kšanavičius per antrą mačo su Čekija kėlinį nepriminė net savo šešėlio. Mažai žaidimo praktikos Maskvos „Dinamo” klube turinčio A.Klimavičiaus pasirodymas gynybos grandyje taip pat nedžiugino. Tačiau didesnių permainų futbolo specialistai, ekspertai ir mėgėjai nesulaukė. Dėl dvikovos su Estijos rinktine formos ir turinio niekas nesirūpino, nebent iš smalsumo pasidomėjo savotišku eksperimentu, kai paskutinėmis akimirkomis iš Lietuvos ir Latvijos klubuose žaidžiančių futbolininkų surinkta ekipa sugebėjo įveikti estus. Tačiau mačas su latviais turėjo parodyti, kokias konstruktyvias išvadas padarė Lietuvos rinktinės strategai.
Nacionalinės komandos treneris Algimantas Liubinskas ant atsarginių suolelio paliko vartų nerandantį Robertą Poškų ir nuo rungtynių pradžios išleido žaisti Edgarą Jankauską. Paaiškėjo, kad net ir pačios geriausios treniruotės neatstoja varžybų patirties. Veteranas nesugebėjo veiksmingai įsitraukti į rinktinės puolimą, o jo klaida prie savo vartų sukūrė latviams progą pelnyti pirmą įvartį. Antrą įvartį lėmė kitas A.Liubinsko eksperimentas – gynyboje žaidęs Vidas Alunderis. Jau per dvikovą su čekais kamuolys nuo jo kyštelėtos kojos grėsmingai skriejo šalia Lietuvos vartų, o Latvijoje fortūna užsimerkė – po kampinio Lenkijos aukščiausioje lygoje žaidęs futbolininkas galva smūgiavo tiksliai į Žydrūno Karčemarsko ginamus vartus. Nors baigiantis rungtynėms lietuviams po Ričardo Beniušio taiklaus smūgio pavyko atkurti intrigą, ją numarino R.Poškus, nesugebėjęs „pramušti” latvių vartininko. Taip naujo klubo ieškantis puolėjas liko be įvarčių, o Lietuva – be taurės.
Kaltųjų paieškos
Lietuvos futbolo rinktinės treneris A.Liubinskas po pralaimėjimo latviams Baltijos taurės varžybose sakė, kad toks rezultatas buvo nepelnytas, esą lietuviai turėjo daugiau progų, bet nesugebėjo jomis pasinaudoti. Kita vertus, treneris lyg tarp kitko pripažino, jog varžovai buvo stipresni fiziškai, labiau motyvuoti ir geriau išnaudojo standartines padėtis. Galbūt pagerinti fizinę žaidėjų formą per trumpą treniruočių stovyklą labai sunku, tačiau stebina kitas Lietuvos rinktinės stratego argumentas. „Žaidėjams trūko motyvacijos. Varžybos su Čekija ir Rusija mums yra svarbesnės nei Baltijos taurės turnyras”, – teigė A.Liubinskas.
Buvęs Vilniaus „Žalgirio” žaidėjas Rimas Turskis išsakė savo nuomonę nieko negražindamas: „Man susidaro įspūdis, kad rinktinės apskritai nėra, o aikštėje susirinkę futbolininkai neturi nei noro kovoti, nei sugebėjimų. Žaidėjų veiksmuose matoma apatija – tai žeidžia futbolo gerbėjus. Ir bet kokios trenerio kalbos apie motyvacijos stoką, kažkokius skirtingus prioritetus yra nepateisinamos. Kyla klausimas: dėl ko futbolininkai važiuoja į rinktinę? Noras žaisti ir laimėti vilkint nacionalinės komandos marškinėlius turėtų būti pagrindinis motyvacijos šaltinis. Tačiau žiūrint iš šalies atrodo, kad kai kurie žaidėjai varu atvaryti rungtyniauti.”
Pasak R.Turskio, dar keisčiau skamba absurdiški trenerio pasiteisinimai – šiurkštūs varžovai, žaidėjų nuovargis, bloga turnyro sistema. „Tai tik formalus atsimušinėjimas, kaltų ieškojimas kitur, o ne savame darže. A.Liubinskas, kaip ir visi kiti Lietuvos futbolo federacijos strategai, puikiai sugeba suversti kaltę kitiems, tačiau nėra pajėgus pripažinti, kad rinktinė rungtyniavo blogai, kad žaidėjai prastai pasirengę, kad neturime nei taktikos, nei žaidimo braižo”, – dėstė R.Turskis. Jo teigimu, po pastarųjų rungtynių reikia labai rimtai paklausti, ką nacionalinėje ekipoje veikia E.Jankauskas, R.Poškus? Ar nebūtų geriau vietoj jų kviesti jaunus futbolininkus, lipdyti naujos rinktinės kontūrus iš olimpinės, jaunimo komandų narių. „Taip žaidžiant artimiausias atrankos turnyras lietuviams nieko gero nežada. Kaip jau įprasta, kapanosimės lentelės dugne ir džiaugsimės netyčia atimtu tašku iš favoritų”, – emocingai konstatavo buvęs futbolininkas R.Turskis.
Laukia dar vienas išbandymas
Lietuvius įveikusios Latvijos rinktinės strategas Aleksandras Starkovas pabrėžė komandinį savo auklėtinių žaidimą, pagyrė juos už kovingumą. Būtent šių savybių mūsų rinktinėje ir pasigedo futbolo mėgėjai. Apie tai galima pasiskaityti gausiuose jų internetiniuose komentaruose. Pasak R.Turskio, rungtynės su tokiomis komandomis kaip Čekija, Rusija – puiki galimybė Lietuvos rinktinės futbolininkams pasirodyti, pakelti savo vertę. „Tačiau žiūrint į žaidimą susidaro įspūdis, kad jiems to nereikia, kad jie jau viską įrodė. Nėra noro, nėra jėgų. Nėra ir rinktinės”, – reziumavo R.Turskis.
Latvijos komandos treneris galėjo ramiai konstatuoti, kad jie svarbiausius tikslus pasiekė – iškovojo Baltijos taurę, išbandė naujokus, gerai pasirengė naujam atrankos ciklui. Kalbėti apie Lietuvos rinktinės pasirengimo pliusus ir minusus galbūt dar anksti. Bet jei per rytdienos dvikovą su rusais pamatysime tą patį apatišką, chaotišką ir primityvų žaidimą – masinio nusivylimo ir kritikos lavina grasina apsemti net aukščiausių Lietuvos futbolo rinktinės vadovų galvas.