Po­mi­do­rai ir lie­tu­viai – tar­si bro­liai

Ne­pabėg­ti iš Is­pa­ni­jos šilt­na­mių emigrantams iš Lietuvos pa­de­da išt­vermė, maž­daug 2500 litų at­ly­gi­ni­mas ir septynių mėnesių ato­sto­gos

Dar­bi­nin­kei Džei­na­rai Ja­ru­lie­nei po trijų sa­vai­čių pra­si­dės ato­sto­gos. Iki ki­to pa­va­sa­rio ji ilsė­sis ma­žiau­siai sep­ty­nis mėne­sius. O kol kas vi­sas jos gy­ve­ni­mas – po­mi­do­rai, ta­čiau ne todėl, kad daž­nai val­gytų šias dar­žo­ves.

„Ma­no šal­dy­tu­ve jų nėra. Nė vie­no. Ne­ra­si­te ir ke­ču­po. Ta­čiau po­mi­do­rus sap­nuo­ju kiek­vieną naktį“, – ener­gin­gai išd­rožė Is­pa­ni­jos Al­me­ri­jos mies­te įsikū­ru­sia­me po­mi­dorų rūšia­vi­mo ce­che dir­ban­ti emig­rantė iš Klaipė­dos Dž.Ja­ru­lienė.

Pra­si­de­da dar vie­na išt­vermės ir kant­rybės rei­ka­lau­sian­ti die­na. Ta­čiau šian­dien did­žiu­lia­me žemės ūkio bend­rovės „Ca­sur“ ce­che ji bus ne vie­nin­telė lie­tuvė – su ja dirbs ir žur­na­lis­tas.

Ga­vo „pres­ti­žinį“ darbą

Nuo emig­rantės namų Ko­ba De Ka­to­je iki Al­me­ri­jos prie­mies­ty­je įsikū­ru­sios įmonės „Ca­sur“ yra ke­lio­li­ka mi­nu­čių ke­lio au­to­mo­bi­liu. Did­žiau­sių re­gio­ne šilt­na­mių kvar­talų link va­žiuo­ja ir dau­giau au­to­mo­bi­lių. Dau­ge­ly­je jų – lie­tu­viai. Visų ke­lionės tiks­las tas pa­ts – po­mi­dorų plan­ta­ci­jos.

Į Dž.Ja­ru­lienę dau­ge­lis mies­te­lio gy­ven­tojų žiū­ri su ypa­tin­ga pa­gar­ba. Jai pa­vy­ko įsi­dar­bin­ti ten, kur dau­ge­lis sva­jo­ja pa­tek­ti.

Po­mi­dorų rūšia­vi­mo ce­che ge­resnės sąly­gos: vei­kia kon­di­cio­nie­rius, įreng­ti mo­dernūs tua­le­tai, yra ka­vinė. To­se „pres­ti­žinė­se“ dar­bo vie­to­se dir­ba is­panės, lie­tu­viams daž­niau­siai siū­lo­ma šilt­na­miuo­se skin­ti po­mi­do­rus. Is­pa­nai šilt­na­mius pra­minė ly­di­mo kros­ni­mis. „Juo­se, kaip pir­ty­je, kas­dien išp­ra­kai­tuo­ji po ki­log­ramą“, – su vy­ru Vik­to­ru va­žiuo­da­ma ce­cho link juo­ka­vo Dž.Ja­ru­lienė.

Vik­torą pa­li­ku­si pra­kai­tuo­ti, – jis ski­na po­mi­do­rus, – mo­te­ris su­sto­jo prie bend­rovės „Ca­sur“ rūšia­vi­mo ce­cho.

Pa­nau­do­jo ES lėšas

Ar tie­sa, kad Is­pa­ni­jo­je lie­tu­viai yra iš­nau­do­ja­mi, dir­ba ver­govės sąly­go­mis, nu­va­ro­mi nuo kojų? To­kius klau­si­mus lie­tuvė gir­di ke­lis kar­tus per mėnesį – vi­sa­da, kai te­le­fo­nu kal­ba­si su Lie­tu­vo­je gy­ve­nan­čiais gi­mi­nai­čiais.

„Sun­ku, joks fi­zi­nis dar­bas ne­leng­vas. Nuo­bo­du, ne­įdo­mu, bet įma­no­ma išt­ver­ti“, – paaiš­ki­no ji. Ap­si­ren­gu­si mėly­nos spal­vos ap­rangą, nu­si­plovė ran­kas ir iš­pyš­ki­no: „Pats lai­kas pra­dėti.“

Tas ce­chas vie­nas mo­der­niau­sių An­dalū­zi­jo­je, jo­je su­telk­ta be­veik ket­vir­ta­da­lis Is­pa­ni­jos žemės ūkio. Po­mi­dorų rūšia­vi­mo įmonė „Ca­sur“ pa­sta­ty­ta, jos įran­ga nu­pirk­ta už ES lėšas, ta­čiau po­mi­do­rus at­ren­ka ne ma­ši­nos, o dar­bi­nin­kai.

Pa­mai­nos vir­ši­ninkė Ka­men Nie­to su­skai­čiuo­ja, ar vi­sos mo­te­rys at­ėjo į darbą. Ke­li šim­tai rūšiuo­tojų, dau­giau­sia is­panės, uži­ma dar­bo vie­tas. Vie­nos at­ren­ka po­mi­do­rus, ki­tos krau­na į dėžes, o vy­rai per­ve­ža pro­duk­ciją.

Į tua­letą – pen­kis kar­tus

„Pradė­ki­me“, – pa­si­svei­ki­nu­si su ko­legė­mis ra­gi­no lie­tuvė. Tų mo­terų žvilgs­niai neat­rodė ma­lonūs. „Ki­ta­tau­čiai yra ki­ta­tau­čiai“, – per ke­le­rius me­tus sa­va nei ce­che, nei Al­me­ri­jo­je ne­pa­si­ju­to klaipė­dietė.

Prie kon­ve­je­rio ji stovės še­šias va­lan­das. „Bus nuo­bo­du“, – įspėjo Dž.Ja­ru­lienė. Po­mi­dorų rūšiuo­to­jos ne­kal­ba. Vi­sos spe­cia­liu še­pe­čiu nu­va­lo po­mi­do­rus, vėliau krau­na į dėžes, ir taip visą dar­bo dieną. „Gal lai­kas at­si­ger­ti?“ – sei­les nu­ri­jo lie­tuvė. Dar­bo vie­to­je ne­ga­li­ma turė­ti jo­kių už­kand­žių ar gėrimų. „Ne, neiš-

t­roš­kau, tie­siog no­ri­si pa­si­vaikš­čio­ti“, – nu­si­šyp­so­jo ji, per pirmą va­landą surū­šia­vu­si 65 kg po­mi­dorų. „Nie­kas čia ne­per­sis­ten­gia, sten­gia­si įvyk­dy­ti mi­ni­ma­lią normą“, – kodėl dau­ge­lis dar­buo­tojų pen­kis kar­tus per še­šias va­lan­das ei­na į tua­letą ir dar tiek pat kartų at­si­ger­ti, paaiš­ki­no lie­tuvė.

„Ši­to ga­li­ma ir ne­va­ly­ti“, – at­sai­niai po­mi­dorą į dėžę įmetė mo­te­ris. „Tuos, ku­rie bus eks­por­tuo­ja­mi į Rytų Eu­ropą, vi­suo­met ati­džiau nu­va­lau“, – at­vi­rai kalbė­jo Dž.Ja­ru­lienė.

Kon­ve­je­rių triukš­mas ce­che yra vie­nin­telė mu­zi­ka, ku­rios klau­so­si dar­bi­ninkės. Emig­rantė bu­vo at­si­ne­šu­si au­si­nuką, bet jį pri­valė­jo pa­lik­ti dra­bu­žinė­je. „Ki­taip ne­girdės ko­mandų, ka­da lai­kas keis­ti dėžes“, – griežtą tvarką paaiš­ki­no pa­mai­nos vir­ši­ninkė.

Al­gos ky­la ir Is­pa­ni­jo­je

„Še­šios va­lan­dos ga­li at­ro­dy­ti kaip pa­ra“, – toks emig­rantės iš Lie­tu­vos pa­sa­ky­mas nu­skambė­jo keis­tai. Bet po be­veik trijų dar­bo va­landų po­mi­dorų rūšia­vi­mo ce­che su­pran­ti, kad tuo­se žod­žiuo­se yra tie­sos.

Prieš­pie­čių per­trau­kos dar­buo­to­jai lau­kia tar­si ato­stogų – skai­čiuo­ja iki jos li­ku­sias mi­nu­tes. Ta­čiau ne todėl, kad būtų la­bai išalkę, dau­ge­lis tie­siog no­ri pri­sėsti. Jie ži­no, kad stovė­ti prie kon­ve­je­rio turės dar tris va­lan­das.

„Gal da­bar su­pra­si­te, kodėl is­pa­nai mie­ga dieną?“ – ke­tu­rio­liktą va­landą bai­gu­si darbą nu­si­šyp­so­jo lie­tuvė. Li­ko vie­nin­te­lis įsi­pa­rei­go­ji­mas – už­suk­ti paim­ti vyrą Vik­torą, ir na­mo.

Prieš tai šei­ma už­suks į par­duo­tuvę – ne­se­niai ga­vo at­ly­gi­ni­mus, todėl pi­nigų ga­li ne­skai­čiuo­ti. „Mėne­sio pa­bai­go­je taip neiš­lai­dau­si­me. At­ly­gi­ni­mas ne­di­de­lis – apie 800 eurų. Vy­ras gau­na šiek tiek dau­giau, bet įma­no­ma pra­gy­ven­ti“, – paaiš­ki­no Dž.Ja­ru­lienė. Pa­si­bai­gus se­zo­nui teks pra­gy­ven­ti iš du­kart ma­žesnės su­mos – be­dar­bio pa­šal­pos, ku­ri šiek tiek di­desnė nei 400 eurų.

Ta­čiau tą po­pietę Dž.Ja­ru­lienė at­rodė lai­min­gesnė nei pa­pras­tai. Ji pa­mai­nos vir­ši­ninkės išdrį­so pa­klaus­ti, ka­da pa­kels at­ly­gi­nimą. Išdės­čiu­si ar­gu­men­tus, kad ky­la is­pa­niškų po­mi­dorų pa­klau­sa ir mais­to kai­nos, ji pa­prašė algą pa­kel­ti nuo ki­to se­zo­no. „K.Nie­to pa­žadė­jo bent 80 eurų dau­giau“, – iki ki­to pa­va­sa­rio klaipė­dietė ap­si­sprendė lik­ti Is­pa­ni­jo­je.

Mo­ky­sis iš vie­ti­nių

Bu­vu­si klaipė­dietė, kaip ir be­veik 20 tūkst. An­dalū­zi­jo­je dir­ban­čių emig­rantų iš Lie­tu­vos, tūkstan­čiai rytų eu­ro­pie­čių ir šiaurės af­ri­kie­čių, iki tol ne­bu­vo dir­bu­si žemės ūky­je. Ta­čiau bu­vu­si par­davė­ja nea­be­jo­ja, kad lie­tu­viai tu­ri ko pa­si­mo­ky­ti iš is­panų ūki­ninkų.

„Tai tik­ra tie­sa, – jai pritarė ir Is­pa­ni­jo­je ap­si­lan­kiu­si žemės ūkio mi­nistrė Ka­zi­mi­ra Pruns­kienė. – Nau­din­ga is­panų pa­tir­tis, kaip pa­nau­do­ti struktū­ri­nių fondų pa­ramą kai­mo bend­ruo­me­nių plėtrai, kaip kur­ti žemės ūkio drau­di­mo sis­temą.“

Al­me­ri­jo­je ge­res­nių re­zul­tatų įpras­ta siek­ti bend­ro­mis pa­stan­go­mis – pa­pras­tai su­si­vie­ni­jus į koo­pe­ra­ty­vus. Is­pa­nai tvir­ti­no, kad tai yra itin di­de­lis pra­na­šu­mas. „Lie­tu­viai ir­gi turėtų ak­ty­viau bur­tis į koo­pe­ra­ty­vus. Tam yra vi­sos sąly­gos. Koo­pe­ra­ty­vai su­lau­kia ir di­desnės ES pa­ra­mos“, – sakė mi­nistrė ir pri­dūrė, kad to­kio­se žemės ūkio įmonė­se dar­bo rastų ir emig­ran­tai.

Bent kol kas dau­ge­lis jų ir to­liau skins ir rūšiuos Is­pa­ni­jo­je au­gi­na­mas dar­žo­ves, o į Lie­tuvą grįš ne­bent po­mi­do­rai.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Ekonomika su žyma , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.