S.Berlusconi – prieštaringas politikas

Nors Silvio Berlusconi politinės veiklos taktika nėra ideali, jis nėra ir lietuviško pavyzdžio valdžiažmogis be principų, kuris dėl posto susidės su bet kuo.

Mes, lietuviai, be paliovos skundžiamės dėl blogos politikos kokybės savo šalyje ir kažkodėl linkę manyti, jog Lietuvos politikoje paplitusi korupcija ir sukčiavimas nebūdingi Vakarų politinėms sistemoms. Ten politikai neva skaidrūs it krištolas, ištikimi savo idėjoms ir rinkėjams ir net gatvėje besimėtančios euro monetos nepakels, nepranešę mokesčių inspekcijai.

Vis dėlto skandalai neretai nugriaudi ir ten: ilgametis Vokietijos kancleris Helmutas Kohlis prarado postą dėl neskaidraus finansavimo, o jo įpėdinis Gerhardas Shroederis po dujotiekio sutarčių su Rusija jaukiai įsitaisė „Gazpromo” valdymo organuose (ir ką papriekaištausi mūsų valdininkėliams, besiveržiantiems į „Leo LT”). Be jokios abejonės, daugumą šalių krečia politikų korupcijos skandalai, bet jie paprastai lieka vidinėje informacinėje erdvėje, nes užsieniečiams tai neįdomu: kas Latvijoje ar Lenkijoje bent viena ausimi girdėjo apie Kazaką su Lementausku?

Nuo statybininko iki politiko

Ilgametis Italijos premjeras S.Berlusconi yra vienas geriausių žvejybos drumstuose vandenyse meistrų. Nieko stebėtina, nes į politiką jis atėjo iš verslo, o toje veiklos srityje vargu ar gali sau leisti būti į iki galo sąžiningas, kad ir ką sakytų ekonomikos teorijos. Verslo genijaus egzistavimas šiame žmoguje akivaizdus – gimė jis paprasto klerko šeimoje, o savo veiklą pradėjo tiesiog pasiėmęs banko paskolą ir pradėjęs dirbti nekilnojamojo turto srityje. 1960-ųjų Italija jau buvo visiškai atsigavusi po karo ir statybos tapo ten aukso kasyklomis, kaip ir 2005-ųjų Lietuvoje. Greičiausiai kaip tik tada mafijos šeimos metė tradicinius romantinius verslus, tokius kaip reketas, ginklai ir narkotikai, palikdamos juos smulkioms priemiesčių gaujoms, ir užsiėmė statybomis – tai buvo ne tik saugiau, bet ir pelningiau.

33 metų S.Berlusconi jau buvo surentęs didžiulį gimtojo Milano priemiestį ir pradėjęs investuoti į kitas veiklos sritis. Itin sėkmingos investicijos buvo į televiziją. Jos ne tik davė didžiulį pelną, bet ir svariai prisidėjo prie politinės sėkmės.

Kurių galų klestinčiam milijardieriui prireikė politikoje? Apie tai galima spėlioti. Galbūt jis norėjo susitvarkyti reikalus su teisėsauga, kuri vos ne tuzinais kėlė ir tebekelia jam bylas dėl mokesčių mokėjimo ir kyšininkavimo, bet taip nieko ir neįrodo. O galbūt šis akivaizdus nenuorama tiesiog nusprendė išmėginti save naujoje srityje. Kad ir kaip būtų, jo atėjimas į politiką buvo gerai apgalvotas ir efektyvus.

Sėkmės receptai

Nauja partija „Pirmyn, Italija” susikūrė pačioje 1993-iųjų pabaigoje ir gavo daugiausia balsų per parlamento rinkimus 1994 metais. Partiją daugiausia sudarė S.Berlusconi įmonių darbuotojai, todėl ji veikė kaip drausminga statutinė organizacija. Rinkėjų simpatijoms užkariauti dirbo visas savos žiniasklaidos tinklas, ne paskutinėje vietoje buvo ir tai, kad S.Berlusconi priklausė žymus futbolo klubas „AC Milan”.

Laimėjęs rinkimus S.Berlusconi itin daug dėmesio skyrė viešųjų ryšių technologijoms. Pusiau juokais sakoma, kad didžiausia savo politine problema jis laiko savo mažą ūgį (168 cm) ir būtent dėl jo labiausiai nerimauja prieš visus oficialius renginius. Nuolatiniai diplomatinio protokolo pažeidimai, kurie pateikiami kaip Italijos premjero impulsyvumo rezultatas, greičiausiai būna iš anksto surežisuoti siekiant įtikinti rinkėjus: esu savas bičas, neužrietęs nosies.

Politiniai principai

Tenka pripažinti, kad nors S.Berlusconi politinės veiklos taktika nėra ideali, jis nėra ir lietuviško pavyzdžio valdžiažmogis be principų, kuris dėl posto susidės su bet kuo. Be abejo, lietuvių populistai kai kuo artimi S.Berlusconi. Rolando Pakso, kaip ir S.Berlusconi, kilimas prasidėjo nuo statybų verslo, o politinė sėkmė paremta išskirtinai viešųjų ryšių triukais, kai kada stebėtinai panašiais. Kad ir tie skambūs šūkiai „Tvarka bus” ir „Pirmyn, Italija”. Jie nieko nereiškia, bet visiems patinka dėl gaivališko į pasąmonę nukreipto optimizmo. Viktoras Uspaskichas artimesnis S.Berlusconi įvairiais klouniškais triukais viešumoje, tik italas visa tai daro nepalyginti stilingiau, o štai Viktorui vis kažkaip netašytai išeina. Naujai kepamas populistas Arūnas Valinskas iš S.Berlusconi skolinasi šūkį „pirmyn” ir akivaizdžiai mėgins pasinaudoti savo pozicijomis televizijose.

Vis dėlto skirtumų kur kas daugiau. S.Berlusconi partija „Pirmyn, Italija” po pirmų laimėtų rinkimų sudarė koaliciją su dešiniosiomis nacionalistinėmis partijomis Šiaurės lyga ir Nacionaliniu aljansu. Ir vėlesniais valdymo laikotarpiais S.Berlusconi išliko politinėje dešinėje, pasisakė už imigracijos apribojimus, mokesčių mažinimą ir tradicines šeimos vertybes. Atrodo, kad ten jis liks ir per šį naują trečiąjį savo valdymo laikotarpį. Nors Italijos premjeras naudoja daug viešųjų ryšių triukų ir populistinės retorikos, palyginti su mūsų valdžiažmogiais, jis yra tiesiog ideologinis grynuolis.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Pasaulyje su žyma , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.