Virto ąžuolai

Kai tiesioginiame televizijos eteryje sakydamas kalbą susvyravo Justinas Marcinkevičius ir LNK nutraukė transliaciją, turbūt visi pamanėm – tik ne tai. Tik ne jis. Jėzau Marija. Tačiau poetas su mumis. Sveikatos Jums.

Kadaise jaunystėje juokaudavom, kad Just.Marcinkevičius, didis žmogus ir didis poetas, ieškodamas savo pavardės enciklopedijoje, atsiverčia ją ties raide L. L – kaip Lietuva. Bet ir mes ten jo ieškodavom. Gūdžiuoju sovietmečiu, vėliau Sąjūdžio laikais jo žodis buvo kaip oras. Aišku, pasigesdavom jo balso, jo pilietinės pozicijos pastaruosius dešimt-penkiolika metų, kai Lietuvą grobė savi, kai važiavom žemyn, tolyn nuo Lietuvos, kokią gynėm ir garbinom ne savo – Just.Marcinkevičiaus – žodžiais. Kodėl jis pastaraisiais metais tylėjo? Kodėl tylėjom visi? Nenorėjom burnoti prieš savus?

Kodėl tylim dabar? Kur inteligentijos balsas prieš tuos, kurie Lietuvą kryptingai stumia kanalizacijos link? Prieš berniukus – „žydrus” ir „raudonus”, į save lenktais piršteliais kietai laikančius ir teniso raketę, ir valstybės vairą?

Inteligentai eilėje prie šių berniukų statytinių – ministrų ar kitų pareigūnų kabinetų. Kokiu reikalu eilė? Aišku, kokiu: „Dėl lėšų skyrimo.”

Intelektualas, menininkas – visada prieš valdžią. Už žmogų. Tačiau ne Lietuvoje. Ne dabar. Juk Lietuva, tėvynė mūsų, tik 18 metų nepriklausoma, augimo sunkumai, negi čia dabar revoliucijas kelsi. Ar ne tas dešimtmečius trukęs tylėjimas, ta iš vidaus graužianti kančia kaip vėžys suėdė šitiek iškilių Lietuvos kultūros žmonių? Matai, kaip velniop eina tavo tėvynė, kaip joje įsigali blogis, o tu nieko negali (neturi jėgų) daryti…

Per metus mus paliko Lietuvos kultūros ąžuolai: Jurga Ivanauskaitė, Vytautas Kernagis, Janina Miščiukaitė, Pranas Piaulokas, Saulius Macaitis, Egmontas Jansonas, Raimundas Sližys, o dabar ir Eduardas Vilkas… Kodėl jie, kodėl taip anksti? Drąsūs, aštrūs, nepatogūs, nesisteminiai. Ne, meluoju. Galėję būti drąsūs, nepatogūs, nesisteminiai, bet irgi norėję gyventi ir valdyti šviesiu kapitalizmo keliu žengiančioj nepriklausomoj Lietuvoj.

Yra toks sociologinis terminas – „tyli neviltis”. Joje gyvena 80 proc. žmonijos. Tai normalu. Taip gyvenom prie rusų, taip gyvenam ir prie rusų išugdytų socdemų valdžios. Ką darysi. Tačiau tylios nevilties spaudžiami negali, neturi teisės gyventi didieji žmonės, talentai, kuriems duota daugiau todėl, kad jie kalbėtų, rašytų, veiktų už mus, dėl mūsų, tos tylios nevilties apimtųjų. Kada Lietuvoje atsiras kitas Jonas Basanavičius, kitas Vincas Kudirka? Kada Andrius Mamontovas pasakys: „gana” ir nusives paskui save jaunimą – jis žino kur… Bet A.Mamontovas nori tik dainuoti. O tuo metu tautos prisikėlimui vadovauti imasi Arūnas Valinskas. Prisikėlimas kaip verslas – ką gi, atrasta dar viena perspektyvi niša.

Prisitaikymas – evoliucijos varomoji jėga. Prisitaikius išgyventi galima viską, net radiaciją. Moksliškai įrodyta, kad po atominio karo Žemėje veistųsi tik žiurkės ir tarakonai.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Nuomonė su žyma , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.